Robertas Grigas Dangus ir Dykuma

Robertas Grigas

Eilėraščiai

1989-2015

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-474-094-7

© Robertas Grigas, 2018

© Robertas Keturakis, 2018 

© Regimantas Žilys, 2018

Jau

virš

Vilniaus

aušra

Autobiografija

Kai nebuvo man draugai miškai ir žmonės,

Kai skliautai slogino abejingi ir šalti, –

Kas, spindėjimu praskyręs abejones,

Atsistojo už pečių ir švelniai tarė: „Ko verki?”

Užčiuopiau tą ranką, tyrų vėjo

Gairintą; delne kiaura, gili žaizda.

Tai kartu su manimi Jis ėjo

Vaiko pievom ir jaunuoliška brasta,

Kazachstano karcery klūpojo

Šalimais ant cemento grindų,

Laisvę prie Mickevičiaus Adomo

Šaukė mano kūnu ir krauju.

Jau čia pat… Nuvežkite į girią,

Ten išburs neiškasta duobė –

Ne, ne griaučiai pelkėje nežinomoj,

O šventimų paslėpta garbė.

XX XX XX

Suveržtos rankos,

Surištos kojos,

Kruvinu lozungu burna užkimšta –

Susipažinkit:

Žemė gimtoji,

Kadaise buvus laisva tauta.

Manot, kad viskas?!

Manot, kad amžiams?!

Kad nepraūš jau tiesos audra?!

Vergė Izaura

Sauvalės pančiuos

Plakimo stulpą pamilt versta…

Tik neištarkit:

„Mylim vergiją”,

Tik neprekiaukit anei žodžiu.

Jau prie Igarkos

Kapai prabyla,

Skelbdami tautai laisvę širdžių.

Kiaukliai, 1989 03 08

XX XX XX

Revoliucija vyksta toliau,

Revoliucija nepralaimėjo.

Už grotų mes dar – o gal jau

Kapai ir rūsiai atsivėrė?!

Išeik, mano tauta, baltai

Apraišiota įkapių drobėm 

Kaip Lozorius – ak, ar matai –

Juk Prisikėlimą įrodė

Tasai, Kurs pamilo Tave

Už šešeto šimtmečių tolio.

Jau dvokia!” – bjaurėjos minia,

O tarė Jis: „Kelkis, Gyvoji!”

XX XX XX

Šaltinis per dykumą

Tartum per vaiko galvelę

Sruvena vingiuodamas Krikšto vanduo.

Nejau mes dar tikime

Mažą, bet žalią žolelę

Pakilsiant, kai tiktai srovė iki jos atvingiuos?

„Nė vadas Saliamonas

Taip nevilkėjo

Kaip tu, mano tyrų mažoji sesuo.

Žaliuoki kaip iššūkis

Pragaro smėliui,

Žydėki, šnabždėdama: „Brolis… vanduo…”

Labanoras, 1989 04 12

Mes – krikščionys

Mes mylėjom Tave, Tėvyne,

Mes nesijaučiam Tau nusikaltę,

Prie šalies Tau, neišsigynę,

Mes stovėjom, kartu apkaltinti.

Ir Trispalvę, ir Vytį uždraudus,

Ir Kudirkos Giesmės nepalikus

Mes nebojome teisminio šauksmo:

„ Buržuaziniai nacionalistai!”

Auditorijos Tave užmiršo,

Televizija, laikraščiai, radijas

Per kits kitą dešimtmečiais piršo 

Mums ir kalbą ateivę, ir pažiūras,

Tik Tvirtovėj su kryžium ant kuorų

Tu dar gyneis, dar vis nepasidavei.

Ir po Biblijos žodžių kartojom

Tavo Laisvę, kaip riteriai įžadus.

Kristaus Kūnu atšildėm, kas mirė,

Sielos spindesiu švietėm kalėjime,

Katakombose pripažinimo

Neieškojom. Bet Tave – mylėjome.

Labanoras, 1989 04 17

XXX

…Ta pavėsyje žydinti rožė –

Tavo sąžinė lagerio prieblandoj –

Nesutraiškė ir neužgožė,

Ir neperdažė – neišniekino.

Štai gyvenimas – stiebas dygliuotas –

Nieks nepereis nesusikruvinęs,

Štai tikėjimas – štai atiduotas

Žiedo veliumas vergo vestuvėms

Su Laisvąja. Teisybė jos vardas.

O valdovas paskelbė ediktą –

Tampa laisvas kiekvienas jo vergas,

Kam Tiesa sužadėtine liktų.

XXX

Nusileisk takeliu į pašlaitę,

Kur šalpusniai, gysločiai, ramunės,

Šalavijai – vaikystės draugai tie –

Saugo tūkstantmečių pastovumą.

Nekliudyk savo žvilgsniui keliauti

Slėnių giriom, keliais ir upeliais,

Paiką išmintį jais nusiplauti.

„Ak, jei būtumėte kaip vaikeliai…”

Ant sugriuvusio postamento

Vakarykščiam gyvenimus lėmusiam, –

Kalas pienė – visai nesikeitus,

Pragyvenus ir hunus, ir Leniną…

Labanoras, 1989 09 25

XXX

Laukiu. Pumpuras tuoj išsiskleis,

Toly šmėkštels žmogus ar žuvėdra.

Pamaldžiai klūpo bangos būriais…

Laukiu. Tuoj bus stebuklas – ar vėtra –

Laukiu to, kurs ateis iš kalnų –

Liūdnas bus, gal šypsosis nežymiai.

Laušim duoną, ir nuo jo delnų

Ant riekės pasiliks keistos žymės,

Ir nedrįsiu paklaust – ar tai Tu –

Nes ir vėl kaip kadaise paliesiu

Sukrešėjusių dūrių randų 

Visiems amžiams įrodytą tiesą.

1989 09 25

XXX

Nakties tolumoj žiburių vis daugėja

Ten miestas turbūt ar kaimelis jaukus 

Į kelią nežinomą vėjuos išėję 

Tikėkim surasią nakvynės namus

Nebūna juk vartai visi uždaryti

Ir ne už visų tyko šunes pikti 

Dar daugelis bus tuo Vardu išganyti 

Kalėjimų eros pačiam pakrašty

1990 03 22

XXX

Kaip protėvių kaulus,

Kai sausvėjis karštas nužarsto smiltynus,

Mes rankiojam prūsų pavienius žodžius 

Ir ieškom, kur jotvingiai pėdą įmynė –

Genčių ir kalbų, kurios čia nepabus.

O tu pabudai, mūsų Kankine Žeme,

Neklausus Amerikos anei Maskvos, 

Nuolankiai neprašiusi vietos prie stalo, 

Ginkluotų taikos pranašų užimtos…

XXX

Ką reiškia žibintas ant kalno viršūnės?

Keleivis su deglu, laužai ar nukritus žvaigždė?

Hienos jau stūgauja, sutemoj riejasi šunes,

O alkis krepšy, bėglio ženklas veide…

Suteiki tikėjimo, kalno žibinte,

Įkvėpki taurumo brūzgynų gėlės,

Ir tai, ką nešuosi neužgesintą,

Naktyse paklydusiems amžiais žėrės.

XXX

Krauju aplašėjus kakta ir išblyškęs

Kaip žiedas lelijos, kurs skleisis rytoj,

Tas veidas Bičiulio iš mano vaikystės –

Kraštų ir akiračių žemėj kitoj,

O aš čia kaip žvalgas, dalyvis desanto,

Nuleisto slapčiom pavojingoj šaly –

Lėktuvas nuskrido, nutolo nuo kranto

Laivai šviesiaburiai, apleido savi,

Tik spindi veide Aukštumų Pilietybė –

Iškart atpažins ją nakties valstija

Ir juodą karūną, turtus ir galybę 

Mainais ilgai siūlys už vieną, už ją…

Mačiau jau daugybę didingų valdovų –

Auksiniai jų sostai, haremai linksmi,

Tik rūškanas žvilgsnis jų primena šlovę,

Kuri nebelauks kaip laivai tolimi.

Labanoras, 1989 09 13

XX XX XX

Šitas lapas, šitas žiedas,

Šitas mėlis horizonte,

Šitas paukštis iš tolybių, nešantis kažką snape, –

Tai tik ženklas, tai tik pėdos,

Vedančios į kitą krantą,

Kur teisus piktam nelygus nei triumfe, nei kape.

Tik miglotas priminimas

Esančios skaisčios tikrovės,

Nuolauža iš Kontinento, paskandinto mūs’ akims,

Išskalauta tų sekundžių,

Kai su savimi kovojai,

Kai gijelę į Anapus, rodės, nedraugas atims,

Bet nepajėgė, ir šiltą

Prie krūtinės sopulingos

Spaudžia savo Atlantidos trumpą šifrą žmonija.

Taip, dar nesugriautas tiltas,

Kompasas dar neklaidingas

Ten, kur sūkuriuoja bangos –

šešios raidės –

      MARIJA!

Labanoras, 1989 09 23

Baltoji mano Motina

Baltoji mano Motina su Kūdikiu ant rankų

Mes tokie nepanašūs – Tu skaisti, o aš?.. 

Bet ir mane baltos lelijos sapnas lanko 

Iš aukšto tvieskiantis pro grotas špižines

Ar Tavo sauja tremtiniams jį pamėtėjo

Į tą – beviltiškiausią – iš naktų?

Ilgai dar sąmonės rieškučiose švytėjo

Jo atminimas vandeniu švęstu

Baltoji Motina, glėby atnešus šypsnį

Kuriuo Būties Gelmė save atvėrė mums 

Juk Tu dabar visiems laikams paliksi 

Visų tautų, lemčių, kančių sūnums…

XXX XXX XXX

Už lango sužeistosios atminties,

Už spyrių, spjūvių, sutryptų likimų,

Už zonos, saugomos tironės nebūties,

Nuošalumoj keista gėlė parimo.

Nepamenu jos kvapo nė spalvų…

Ir tik beviltiškiausią vergo naktį

Mačiau vienam iš kliedesio sapnų, 

Kančios vainikui surakinus kaktą:

Ji žydi šimtmety kelis kartus

Tik ten, kur kraujas šventojo lašėjo. 

Nepastebės jos snaiperis taiklus 

Nė samdomas nuodų taurės nešėjas.

Bet jei pavargus kalinių vora

Slaptingon sferon įžengia netyčia,

Jau jokie pančiai, jau jokia tvora

Iš jų laisvos širdies nebesityčios.

Jie eis rankas ištiesę ir vaitos,

Iš naujo lies ir vardins, kaip kas moka,

Upes, medžius ir paukštį ant šakos… 

Taip, tu jau priėjai, Rytų Europa!

XX XX XX

Šaltas kaip užmiršimas Buriatijos upių vanduo

Sako, aukso yra – mus ir atvežė aukso ieškoti.

Mūsų kaulus šerkšnu persmelks tundros ruduo,

Ir spindės jie nelyg paauksuoti.

Palaikų artimieji, marodieriai gi – lobių tikėdamies

                             raus,

Bet tarp skeletų ras tiktai Jėzaus širdies

                           ir Marijos

Paprastų medaliukų, iš alavo lietų blausaus

Ir nešiotų, kol vergo bičiulė mirtis pasivijo…

Nenužudė, neįveikė ir neatskyrė nuo tolių gimtųjų –

Mes už rankų jus laikėme Baltijos kelio vienybėje,

Mes visi pasirašėm už tautą prie jūsų, gyvųjų,

Bet įskaitė vaikai tik ir tvirtino vėlių

                        seimai Amžinybėje.

1990 01 24

XXX XXX XXX

Jėzaus saulė nuo ryto ant mano tremties,

Ant žaizdų mano – Jėzaus lelijos.

Nesunku, ak tikrai nesunku iškentėt,

Kai tave taip nepaprastai myli.

Taip, ten tolyje vielos spygliuotos, tvora,

Ausyse – svetimkalbės komandos

Ir kaip žvilgantys dalgiai grėsmingai svyrą 

Geležinkelio bėgiai – į taigą.

Bet iš kraujo klanų – ta Trispalvė Gėlė…

Dykumoj jau stabai, ešafotai,

Rodos, baigia, kaip pranašas skelbė, dūlėt,

Ir kaip vaikas Ji šypsos – už grotų…

1989 08 27

XXX XXX XXX

Tas, Kuris tave lydi, yra vardu Meilė

Kai anąkart verkei – Jis rymojo kartu 

Nematei, bet jautei, kaip pagaugais ateina 

Begalybė Jo žodžių, be garso tartų…

Subangavo žolė… Jau čia pat tau po kojų

Ir į krantą atsiplakė taikiai banga 

Patiklus mažas paukštis aplinkui lakiojo 

Besimeldžiančiam vėrės stebuklo anga

1990 02 20

Stebuklavietė

Mano skausmo ir džiaugsmo turgaviečių aidas negirdi

Jie – uolinga sala, vandenyno bangų apsiausta. 

Neprekiauju gėlėm, kurios, pirštų nepaliestos, spindi, 

Dieną atšvaitą radę šaltiniuose, naktį – skliaute.

Būk švelniu bičiuliu, girių slaptį priglobęs kalneli,

Ateinu pasisupti šilų amžinam ošime,

Ne į miestą nuves vėl žolių atkariautasis kelias,

Tik ramybėn, kur liečiąs dangus su žeme.

Dar tebejuda birūs aukštaičių smėlynai:

Kažkada čia praėjo Geroji Mama.

Ją atminę be saulės skaistėja žiedynai

Ir užgaudžia „Sveika!”Labanoro giria.

Labanoras, 1990

XXX XXX XXX

Ateina Lietuva, kurioj mes Kūčias švęsim,

Kurioj skambės velykiniai varpai,

Kada už laisvę kritusieji kelsis

Ir sugrąžins, ką pagrobė, kapai!

Ateina Lietuva – be pjautuvo ir kūjo*,

Jaunamartė – šaltinių lelija,

Ištikimąsias dukteris ir sūnus

Įkvėpusi viršukalnių svaja,

Ateina Lietuva – kalėjimuos sapnuota,

Sutinusiam po tardymų miege

Regėta angelu ir ištirpinus gruodą 

Rausvais lašais – inkliuzija lede…

Ateina Lietuva – be kūdikių žudynių,

Be turgų, perkančių ir kūnus, ir mintis.

Tai štai koks tu, lauktasis Atgimime,

Kurį prikėlėm, patys mirdami…

Ateik, ateik – pro skurdą, pro blokadą,

Kolchozų prievartą ir lozungų skutus,

Kažkas mus švelniai saugodamas veda, –

Galingas, didelis – kažkas labai šviesus!

1991-1993 02

* Pjautuvas ir kūjis – milijonų kančią ir žūtį

ženklinusi sovietų emblema.

XXX

…Sapnavau didžiulę jūrą

Pilną žalumos ir saulės 

Kaip skaidrus stiklinis indas 

Sklidiną dangaus skliautų 

Betgi nei žmonių nei burių 

Tarsi ne šiame pasauly 

Nei laisvų žuvėdrų klyksmo 

Nuo krantų ligi krantų

Jos dugne žybsėjo perlai

Bangose lingavo gėlės 

Naro saujos nematuoti 

Nežavėjusios akių…

Ir tyla giedojo himną

Tarsi neregimos vėlės 

Būtų žengusios paviršium 

Žydro kosmoso ritmu

Buvo grožio lig svaigimo

Buvo gelmės ir viršūnės 

Ir, nepaisant to, aš greitai 

Nusivyliau, pavargau:

Tiesdamas rankas į gylį

Tėvo ieškantis klajūnas 

Prigimties balsu kartojau:

„Atsiliepkite… kas nors!”

1991 02 23

XX XX XX

VienBroadCast Unitedis! –

    Toks artimas Prisikėlimui!

    Pavasaris!

Kai tirpsta ledas

Kai prasikala žolė 

Kai siela nekalta 

Laisvai į tolius sminga 

Kaip į baltplunksnį žydrį 

Gotikinės katedros 

    Smailė.

Dar suragėjus

    Be gyvybės ta velėna 

Dar šakos juodos 

    Purvinai pilki 

        Keliai

O jau skaidriom kasom

    Upeliai pinas 

Nešdami tikėjimą 

Kvapu, spalvom, arų giesmėm: 

    tai bus

            t u o j a u !

XXX

Uolomis ropoja liaunas stiebas

Baltą žiedą keldamas aukštyn –

Tikslą – pareigą – jokiu būdu ne gėdą

Griaudinčių bedugnių pakrašty

Kojų mindomas ir plaunamas šaltinių

Nušienaujamas ar plakamas liūčių 

Baltą viziją kaip viltį paskutinę 

Savo saulei – silpnas augalas – nešu

XXX

…Ta dykuma vadinama „Sirim”

Hebrajiškai – išdžiūvę tai erškėčiai

Kai be jėgų tysojai – prisimink –

Prie skeldėjančių lūpų prisilietęs

Kuždėjo tau bemirštančiam dangus –

Apvožęs tyrumas plieninis skliautas:

– Tai aš gyvasis trokštančių vanduo

Aš potvynis… rasa… vėsa gaiviausia

Tiktai įkvėpk manęs giliai giliai

Širdim, protu, vos plazdančia gyvybe 

Ir tu pakilsi; įsitverk ir eik 

Nesenkančios gertuvės – Amžinybės

1991 05 25

XXX

Lelijos žiedlapis ant purvino asfalto

Nesutryptas kanopų nešvarių 

Kaip laiškas draugo, antrankiais apkalto –

Skaitau atskleidęs ir liepsnon žeriu…

Te nesužino niekas, ką kalbėjo

Poetui nekaltybės paslaptis 

Tik rankos, skrynią Sandoros lytėję, 

jau niekada prieš brolius nepakils…

1991 01 04

Haec est hora vestra et potestas tenebrarum.

                                                       Lc 22, 53

XXX XXX XXX

Jau boluoja aušra… Sustabdykite tankus,

Jau praėjo tamsybių valdžios valanda.

Kraujas Trylikos inkaru sunkias į krantą,

Kur gyvens nugalėjusi laisvės tauta.

Ryto vėjas vidurnaktį baigia draskyti.

Ar su laisve gyvent – ar numirti su ja,

Tvinsta žmonės į aikštes, ant potvynio švyti

Jūrų žvaigždė, ir minios kartoja „Sveika”…

– Aušra, Rože, Mergele, jei Tu mus dar myli –

Sugrąžink, įsakyk, – Tu gali, – atgalios… –

Į šarvuotą, ledinę, pastėrusią tylą –

Šaukia motina, sesė, dvasia Lietuvos.

…Jei dar myli… Marija! Mus Sūnui užtarki,

Nes kitaip žemės teisė ir vėl bus kurčia.

– – – Jau virš Vilniaus aušra! Nesuspėjote, tankai!

Jau į pragarmes garma šėtono valdžia!

1991 04 -1993 02 10

* Lot. „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.” (Lk 22,53)

 

XXX

Man davėt rožę –

Tokią dygliuotą

Kaip tas lieptelis 

Kuriuo einu Į savo laisvę 

Ar ešafotą –

Kaip Dievas nori –

Tiesiu keliu

Delnais suspaudžiau

Tartum likimą 

Skaudų, bet savą 

Iki gelmių 

Ir sausio naktį 

Tryliktą – trylika 

Švenčiausių ašarų 

Virto krauju

Ir jos užbūrė

Baltą karūną 

Ant geltonplaukės 

Tautos kasų 

Jau nenuplėš jos 

Sparnai siaubūnų 

Jau neaptėkš jos 

Gličiu purvu

Iš vieno perlo

Iš ametisto 

Lelijos žiedo 

Žalios rūtos 

Kalte iškalta 

Liete nulieta 

Spindėk per amžius 

Virš Lietuvos- – –

XX XX XX

Paslaptingoji Rože, žydėjai,

    užstojus Parlamento rūmus, 

Paslaptingoji Rože,

    tikėjimo mūsų Tavim – nenušaus…

Vėl – stipresnė už tankus, 

    kulkas, už šėtono gudrumą 

Dengia Lietuvą klostė 

    Jos baltojo rūbo šviesaus.

Būk kaip vizija laisvės –

    iš naujo, pro randus, pro žaizdą,

Kaip iš ilgesio gimus 

    žydrų aukštumų lelija,

Tau, kančių horizonte

    žemai pasilenkusi žvaigžde,

Ir malda, ir iš kapo

    duobės prisikėlus svaja!

XXX XXX XXX

…Nebežinau, ką aš labiau myliu:

Ar baltą rožę, kankinių krauju rasotą,

Ar krištolo leliją slėnių tolimų,

Nekaltumu aušrinės nuspalvotą?

Rytų gėlė, išdygus ties slenksčiu,

Už grotų pamerkta skaidraus vandens ąsoty,

Sakyk man, ar su Kristumi kenčiu?

Ar leis man tavo krištolu liepsnoti?

1991 08 10, Šv. Lauryno diena

XXX XXX XXX

…Ne už poaukščius rašo poetas,

Ne už pinigus kunigas meldžias.

Aš taip pat sukilau prieš sovietus

Ne todėl, kad ateičiau į valdžią.

Ne dėl grožio lelijos pražysta,

Ne drėkinti juk trykšta šaltiniai, –

Tai gyvenimas jų, kaip ir Kristaus,

Jų buvimas ir jų atpirkimas.

Jos negali kitaip, tai ir žydi;

Juose netelpa – rašo ir meldžias.

O jei versmės galėtų netrykšti –

Būtų požemio balos, ne versmės.

Kaunas, 1991 11 28

1991 sausio tryliktoji

Virš veidų ir žaizdų,

    virš minių naktyje prasiskleidus 

Paslaptingoji Rože, –

    tai ašarų maldos tenai,

                o ne sausio speiguota rasa –

Ant pažįstančių

    ir nepažinusių dar Jos nepaliesto grožio

                širdžių nusileidus 

Tu laimėjai 

    mūs’ taikųjį mūšį –

                ne ginklo – stipresnio – teisė  — —

Ar girdi,

     neapkenčiantis,

               kruvinas, aklas pasauli,

Ar girdi? –

     jau triumfuoja ne smurtas,

               o laisvės svajužė šventa,

Naują erą,

     kur Kūdikis

               Rožės skeptru viešpatauja,

Kaip gyvybę Anapus atverčia –

               dabar jau visų mūs’ sesuo –

                         Loreta — —

1992 01 13

XXX

Sunkus buvo tankas, kuris ant Tavęs užvažiavo,

Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.

Ar spėjai sušukti – ir ką? – Dangui, Rytdienai, Mamai

(Tėvynė! Ir laisvės – šviesos- sklidina begalybė!)

Skaudėjo labai? Sopulys numarino net skausmą?

(Žaizdas glamonėjantys motinų pirštai ir lūpos 

Pajėgtų – sutraiškytais jų palaikais apsisiaustų 

Ir dvasią, ir šypsnį, ir gyvastį savo įpūtę.)

Bet Tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,

Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių,

O siela pakilo ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią

Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Kaunas, 1992 m. sausis

XXX XXX XXX

Žalia žolė, kiek akys beužmato,

Ir horizonto mėlis kaip svaja, –

Dvi laisvės spalvos – džiūgaukite, akys,

Kol jas pavogs vienutės tamsoje,

Kol jas suaižys ginklų kanonados, –

Kai auštant vedė šaudyt nekaltus,

Ant tankų vikšrų pėdsako suradom

Gyvos istorijos sukruvintus lapus,

Rašytus Kražiuos kavalerijos kanopom

Ir Rainiuose kankinamų riksmu,

Karstais, iš Sibiro sugrįžusiais Europon,

Ir kryžiais maumedžio, pražydusiais džiaugsmu!

1992 02 21

XX XX XX

…Gausk, varpe –

    didelių šventovių bokštuose

    ir pavasario žiedų spalvose,

Gausk, varpe –

    neregimose stygose,

    kurios vyturį kelia į dangų, 

    ir saulėtuose upeliuose –

    iš ledo kalėjimo

                paleistuose,

Gausk, varpe,

    sakyk – PRISIKĖLĖ! –

    ir mūsų Tėvynė laisva,

    gyvas Jėzus keliauja per ją.

Gausk- ALELIUJA! –

    velykinis varpe! –

    ir niekam nežinomoj,

bet mylinčioje mažoj širdyje!

1992 03 15

XX XX XX

Knygas ir filmus mėgau iš mažens,

Kur blogį nugali, o Gėris laimi,

O baltos gėlės ant nesuteršto vandens,

O mintys kaip dangaus gilybė blaivios

Ir tas ieškojimas ištikimų širdžių,

Ištikimų ne man – jaunystės svajai,

Ir tas tikėjimas – toks vaikiškas, girdžiu –

Kad ne fantazijos, kad visa tai įmanoma

Dabar viršukalnė visai jau netoli –

Štai Pažadėtoji po kojų plyti žemė

Jos upės srūva pienu, medumi,

O sakėte: iliuzijos… chimera…

XX XX XX

Yra taurė,

    yra viršūnė,

                yra ryto gėlė,

virš tarpeklio palinkus, 

    kurios drumzlinos akys 

                nemato

/dėl skaidrumo jos – akina/

Yra versmė,

    duonos laužyme trykštanti,

    apvaisinanti sąžinių 

            dykvietes, 

    kurios ilgesio jūra –

    už laiko ir kosmoso 

    rato

Yra auka ar malda –

    dvasios sparnas

Trejybės švytėjime, įžado 

    žiedas ant piršto –

                ačiū, Jėzau, 

                už dovaną šią –

Šventą Dvasią

Kaunas, 1992 04 19, Velykos

XX XX XX

Sibiro upės

ne vandenį neša –

lietuvių ašaras

Sibiro žemėje

ne rūdos slūgso –

sukrešėjęs 

lietuvių kraujas

Sibiro pusnys

ne raganos smegenim 

    žiba –

seserų kaulais

Ir vis dėlto –

„Tėve, atleisk-

mums atleisk –

kaip ir mes atleidžiame

savo kaltininkams”

Šv. Marijos litanija

Mergele ištikimoji…

Ištikima Dievui

Ir Jeruzalės vilčiai 

Ir ryto rasos skaidrumui 

Ištikima

Tautas dar nuometas dengia

Ir jos nežino

Ką neša mažoji Nazaretietė

Betliejun ateidama

…Po daugelio metų

Jeruzale bus Vilnius 

Muš tryliktą valandą naktį 

Laikrodžių svarsčiai –

Tie sunkūs raudoni 

Lašai

Ir vėl stovėsi tarp mūsų

Kaip anuomet po kryžium 

Ištikima – Vilniaus vilčiai 

Kaip tikino 

Pranašai

Šv. Marijos litanija

Motina nepalytėtoji…

„…moteris pabėgo į dykumą,

kur buvo jai Dievo paruošta būstinė…”

(Apd 12, 6)

Negyvój karšto smėlio dykrój

Liūtas saugo nepaliestą gėlę 

Keisto antspaudo žymės uoloj –

Ar šaltinis ja paslėgtas gėlas?

Eik šliūžè karavano alsià –

Greit sutems, juk matai, vakarėja

Tolsta balsas… Tarpeklio vėsa…

Užpustys bėglio pėdsakus vėjas

Netikėkim niauriu likimu –

Būtį valdo slaptingoji Meilė

Liūtas tų neprileis prie gėlių 

Kas be rakto šaltiniui ateina

Berčiūnai, 1992 08 07

 

„Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas,

metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, 

pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems 

tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas 

sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę”

(Apr ll, 18)

Vaikžudžiams

…Ir kraujuose tekės

    ant Jūsų miestų saulė, žmogžudžiai,

Ir kruvinai paraudęs mėnuo –

    tas, iš Apreiškimo.

Ir Jūsų kaltint eis/ir teist/

    ne Kristus, o vaikai,

Kuriuos – gimdytojų valia –

    ne budelio – o  g y d y t o j o –

                peilis pasivijo

                            /dar iki gimimo/.

– Kur, Viešpatie, esi,

    kur, Gailestingasis, Tavieji pažadai, –

Vaitos, prasmegdami

    siaubingų dulkių gūsiuose, 

kultūros centrai ir modernios 

    mūsų klinikos

/Nusikaltimų saikas pildėsi ilgai…/

Ir prisipildė – tyčiotis gana –

Mažųjų Sąjungininkas

    šįkart pakyla teismo krasėj,

                            cinikai!

Klaipėda, 1992 m. rugpjūtis-spalis

XXX XXX XXX

Ilgiuosi amžinos jaunystės,

    Ilgiuosi amžino žydėjimo,

Ilgiuos lelijų, kurios žydi

                Išdegintos dykynės vidury.

Šaltinio ieškau,

    Kur vanduo sruvena praregėjimo,

Kuriuo akis nuplovęs,

    Paslaptis geri.

 

Dar neradau,

            Dar tiktai krašteliu akies regėjau,

Žaizdotom kojom akmenis įkaitusius liečiau, 

Tačiau tikiu – ir ne mažiau karštai tikėjau, 

Kai upių sausvages,

    Negyvus stagarus mačiau.

    Todėl – brendu tolyn, benamis beduinas,

Apsiaustą vieną tik,

    Paplotį duonos beturįs.

Akiraty – sustingęs smėlio vandenynas,

Bet ten… kažkur… jo išganingam vidury…

XXX

Kur mačiau tą skaisčią pievą,

Apskliaustą sraunių upelių, 

Akmenis senus, kerpėtus 

Draugėje skurdžių gėlių?

Mažas didelis pasaulis,

Skrynion atminties sudėtas…

Ar buvau čia, ar vaidenas

Einančiam troškiu keliu?

Viskas sava ir matyta,

Moja ilgesio bičiuliai –

Medis vienišas laukuose,

Ajerai paežerėj,

Atveria baltutę širdį

Kaip vaikystėje motulė 

Baltosios vandens lelijos,

O nurimusioj gelmėj –

Kaip stikle granito juodo

Jų skaistybė atsispindi, –

Dar pabūkim čia, mamyte, 

Dievo sosto artumoj, –

Negirdi? – tai „Šventas, šventas” 

Gieda chorai stebuklingi. 

Nejunti? – tai švelnios rankos 

Supa mintį mūs’ tyloj.

Kaunas, 1992 09 12-22

Paruzija

…Po viso šito triukšmo ir klaikumo,

Tuštybės puotos, siaubo akyse –

Jūs dar išvysit skaistų Žmogaus Sūnų,

Ateinantį dangaus debesyse…

Jisai ateis kaip tūkstantis griaustinių,

Kaip okeanas teisiančios šviesos,

Kaip žemę apsemianti lavina ugninė, –

Vieni joj degs, kiti – paskęs žieduos…

Pažvelk, pažvelk į vakaro paskliautę –

Jau laiptai Žengiančiam raudoniu atlieti, –

Karai, melai, sodomos tebesiaučia –

O visa tai nepaprastai arti…

Mes susirinksim Viešpaties artybėj

Už stalo didelio ir užtiesto baltai,

Ir nieks klastos jau nebedengs saldybe,

Ir užkulisių nebeslėps kaltai…

Ir bus širdis kaip duona ant patenos

Visų vienų kitiems atiduota,

Kaip bendrų vaišių vynas, džiaugsmo pienas

Į Dievo meilės indą supilta.

Kaunas, 1992 10 12-24

1992 10 25

Alkani ir apiplyšę –

Kūnas šąla – o dvasia

Mes grandinių vėl prašysim 

Vergo virpuliu balse.

Kraujas — baltos slėnių gėlės –

Į erelį – strėlėmis –

Padėkojo savo žmonės,

Užmušė akmenimis.

Don Kichotai – žydrą svają

Savo išrinktai žadės –

Už bedugnės – per erškėčius –

Iš sukruvintos širdies —

Argi jie nepasimokė,

Kad už skarmalus menkus,

Šiltą kampą, pilvą sotų

Tautos garbins skriaudikus?!

Kad ištikima mergaitė –

Vardas perkirstam skyde –

Pasirinks didesnį kraitį,

O ne riterio žaizdas…

Pasirinks vergovę žavią,

Narvą aukso lubomis, –

Baltą gėlę – žydrą svają

Užmušė akmenimis.

Kaunas, 1992 10 30*

*Rinkinių į Lietuvos parlamentą data. Rinkimus,

laisvės kovotojų šokui, laimėjo ekskomunistinių

jėgų atstovai.

XXX XXX XXX

Ne, tauta mūs’, tu ne bloga, tu tik nesi k i t o k i a,

Kaip mums vaidenosi, įsimylėjusiems kareiviams ir vaikams,

Juk tautos visada akmenimis užmoka 

Nesavanaudiškiems, tyriems vadams ir pranašams.

Na, o diktatoriams ir cinikams, jas plėšiantiems grobuonims,

Kurie kasdien jas gano ugnimi ir geležim,

Kurie iš jų tyčiodamies ir prievartaudami didžiuojas, –

Nevys jiems rožės ir paminklai marmuro jiems kils.

Bet aš nesigailiu, kad buvome kitokie,

Tikėjom meile, liudijom ją savo mirtimi,

Ir aš nesigailiu, kad melo meno realizmo nesimokėm,

Kad apspjauti ir atstumti toliau tikėsim Tavimi.

Kaunas, 1992 11 16

Kražių bažnyčios gynimas (1893-1993)

…Sako, gyventi reikia m o k ė t

/Visi išmintingi taip daro/ 

ir Dievą taip garbint ir taip tikėt,

Kad neužkliūtum, pavyzdžiui, carui…

Nemokėjot, kražiečiai, prasčiokų vaikai,

Moters, vyrai nekalbūs, keistai užsispyrę –

Kaip žemaitis, Švenčiausią apglėbęs tvirtai,

Kol sulaužė rankas, – taip Jūs laikėtės Rymo…

Nemokėjot, viešai išsigynus tėvų,

Patyliukais ieškot įsisūnijimo.

Ačiū Jums – Jūsų katorgos, kirčių keliu

Šiandien kūdikiai – krykšdami –eina Pirmosios Komunijos.

Kaunas, 1992 11 17

XXX XXX XXX

Dangaus juodybė – kaip recidyvisto sąžinė

Blyškus mėnulis ir žvaigždė – kaip turkų herbe 

O sausio atšiaurumas, speigo adatos 

O tau per tuščią miestą, naktį žvarbią

Daug žiburių, bet jie toli, tavęs nepakvietė

Daug ilgesių, kišu rankas į laužą, šildausi 

Ir maldos išskečia sparnus virš tyrų kapvietės 

Ir viskas virsta vienu dideliu visų mūsiškių ilgesiu

Kur link tas nepašaunamas meldimų paukštis skrenda ?

Prie mėnesio danguj žvaigždelė irias

Ar į Arcachą^*, kur skeveldros „Grado” krenta?

Ant balto rankšluosčio – gėlė ir durklas, ją nuskynęs

Kaunas, 1993 01 26

* Arcachas – armėniškas Kalnų Karabacho pavadinimas.

XXX XXX XXX

Mano kelias užgriuvo aštriais akmenim,

Bet vis viena aš eisiu.

Mano gėlę nukirto lenktu kinžalu,

Bet vis viena aš myliu.

Paukščio skrydį sustabdė paklydus strėlė:

Plunksnos – snaigėm, lietum kraujas sunkias

Ir pažyra ant popieriaus

Lapų – eilutėmis.

Kaunas, 1993 02 01

Cova da Iria (Apsireiškimas Fatimoje)

Ne teologams, ne daktarams,

Kurie visažiniai, patyrę, –

O ginė avis trys piemenai

Į slėnį Cova da Iria.

Neturi taip būti, turbūt netiesa,

Na, kaip taip, su niekuo nederinus

Iš aukšto leidžias gėlės šviesa 

Ir renkas kvailus ir pažemintus.

Neturi taip būti, juk mes ne vaikai,

Doktrinos ir mistikos yra…

O sukasi saulė – ir ką tu jai?! –

Virš drebančio Cova da Iria.

Argi kitaip Lietuvoj TĄ NAKTĮ,

Tą lemiamą Sausio tryliktą? –

Specnazas, ėmęs Kabulą pernakt,

Dieną grobęs Ameriką tylinčią –

O čia – su iškelta Marijos Rožė

Minia; moterėlės… prieš Žvėrį eis… 

Juokinga, nebūna taip, žinoma, ne! 

O gniūžta be garso bejėgė imperija.

Kaunas, 1993 02 01

XXX XXX XXX

Aš pažinau nelaisvės karcerio šaltumą,

Alpau iš laimės, kai išlaužė jo duris,

Ir džiaugsmą pergalės, ir pralaimėjimo kartumą

Aš pažinau rugpjūty ir vasary su jumis.*

Stovėjau vienišas, kai minios „taip” kalbėjo,

Prieštaravau vieningam šauksmui „ne”,

Dar vaikas būdamas tironams nusidėjau,

Supratęs – ne tas pats tiesa ir dauguma.

Taip ir nešuos iš erškėčiuoto laiko,

Ką andai radom ties giljotina:

Svarbu ne skaičius, kiek tave palaiko,

O ar esi teisus? Ar Dievas tavyje?

1993 02 15

*1991 m. rugpjūčio 22 d. galutinai žlugo sta-

linistų pučas Maskvoje, Baltijos šalims ir ki-

toms sovietijos pavergtoms tautoms atsivėrė

kelias į laisvę. 1993 m. vasario mėn. Lietuvoje 

rinkimus pralaimėjo „Vilties prezidentas” 

Stasys Lozoraitis

XXX XXX XXX

Tik vieną mylimąją, tik tave turėjau,

Nelaisvei nuteistą, kankintą kruvinai,

Kaip motiną, kaip seserį, kaip sužadėtinę mylėjau,

Manau, kad skaisčiai ir ištikimai.

Tau ačiū, mano tauta, kad lig dugno

Tą karčią taurę duodi man išgert,

Kad būtų visas kryžius; kad per ugnį

Tą viską perleisčiau, ką skyriau tau pagerbt.

Kas liks? Tarp pirštų ir per dvasios žaizdą

Tartum per sietą pelenus barstau.

Taip, Sausio tryliktoji… Mažas deimantas,

Apvaizdos dovanotas man ir tau.

Kaunas, 1993 02

XXX XXX XXX

…Kai pavargsim nuo publikos ir nuo dirbtinio ryto,

Nuo „tiesų”, kur kabutėse, ir nuo melo drumstų vandenų

Ir kai mūsų tėvynė nebus jau šėtono žvaigždės satelitu, –

Atsiversim knygas ir dainas ir ieškosim švarių šulinių.

Atstatysim teisybę, ne jos pagerbimo paminklus,

Numazgosime lūpas, akis ir į dangų panersim sparnus,

Ir kely nebelauks išdavystės paspęstos jau pinklės,

Ir žvėries-antikristo žymės ant kaktos ir ant rankos nebus.

Aš tą laiką sapnuoju, kaip andai sapnuodavau laisvę,

Aš blaškaus kaip narve uždarytas laike š i t a m e,

Evangelijų knygą sklaidau ir, kaip žydai, Jį klausiu:

–    Rabi, kaip tai įvyks? Kokiu ženklu pakviesi „Eime”?

Suliepsnoja mintim iš anapus eilutės

Ir atsako neguosdamas dvelksmas tylus:

–    Reiks pirma atmestam, nukryžiuotam, apspjaudytam 

būti,

Bet paskui… Trečią Dieną ateisiu pas jus.

Kaunas, 1993 03 18

XXX XXX XXX

„Tiesa padarys jus laisvus”,

–Žadėjo tuomet Nazarietis,

O skeptikas ciniškai tarė:

„O kas gi yra tiesa?”

Ironišką frazę kartoja

Jie žengiantiems mirt lig šiai dienai 

/Krauju iš po nimbo erškėčių 

Aptekusios akys pažvelgs./

… Tiesa – kai į tolimą kelią

Bičiulis išvykdamas draugui 

Kaip krištolą patiki nuotaką 

Apginti, išsaugot, globot –

Ir randa po metų ar keleto

Sugrįžęs į santuokos pokylį 

Ją taurią, garbingą, ištikimą, 

Belaukiančią vien tiktai jo.

…Tiesa – kai šalies prezidentas,

Apsupus parlamentą priešams,

Nesutepa sąžinės nuolaidom,

Nesprunka su pinigais –

O imasi kryžių kaip lemtį

Būt – žūt su tauta – tartum pareigą

/Taip, kritikai, taip, oponentai,

Per daug jau tiesiogiai kalbu!/

… Tiesa – kaip erelis virš tyrų –

Nešnypšk ten, angie, nepasieksi,

Kaip pienė, prakalus asfaltą, –

Į saulę! – stebuklas juk tai!

Tiesa – kai į gatvę be darbo,

Bet pažiūromis neprekiauji,

Tiesa – kiauras batas ir badas,

Bet trupinio vogęs nesi!

Kai vaikas suaugusiems taria,

Ką žino jau visas pasaulis, –

Jie krūpteli ir susižvalgo, –

Tokie išmintingi visi –

Taip, neapsimeskim nematę

Tiesos, kuri suteikia laisvę, –

Štai stovi Jinai prieš Pilotą –

Tokia jau nediplomatiška,

Bet sąžinė Jos – teisi.

XXX

Vytautui Landsbergiui

Mes pakelėm bures, vergvaldžiai kurias buvo surišę,

Naktį, kovo 11-tą, išskleidėm jas, ir pirmyn,

Iš paskos abejojančių ir besiryžtančių laivių vimpelai kyšo, —

Kapitone, jei žūsime – laisvus mus Viešpaties jūra priims!

/Maištas laive, kapitone, sugrįžkim vergijon,

Maištas laive! – viskas brangsta, krantų nematyt,

Kas tas fantastas, nutraukęs tą saugią grandinę

Ir išburiavęs į nuožmų taifūną nakty?!/

Tolių platybių, erdvios žydrumos išsigando vergai,

Maištas laive – ekonominė krizė – kur krantas?!

Kur įprasti ant minčių ir ant riešų grandinių žiedai?!

O Pažadėtosios žemės kaip nėr, taip nėra horizontuos.

/Maištas laive, kapitone, į pražūtį nyram,

Maištas laive, šalta butuose, degalinės – tuštyn.

Kas tas svajoklis, išplukdęs iš uosto į siaučiančią gylę?!

Kas tas diktatorius, liepęs irkluoti pirmyn?!/

Leiskite mums pasirinkt artimesnįjį krantą, –

Moja iš tolo – mieli prižiūrėtojų mūsų veidai…

Kas davė teisę jam spręst, ne jis vienas supranta,

Mes – širdyje kapitonai visi, laisvė – mūsų geismai.

Tu nedrebėjai, kai puolė piratai, šaunus Magelane,

Kai atsiskyrusį laivą ėmė tankai jų abordažù –

Betgi dabar – tavo jungos ir šturmanai, tavo komanda

Šaukia – šalin nuo tiltelio. Ir teisūs jie/?/ Krantas išnyko. 

Baisu.

– Bus žemė, iš ūkanų ten ji iškils, bet ne ta.

Pirmyn, karavelės, priekyje – „Santa Maria”,

Negrįžt į pakrantę, kur pykčio puota,

Kur rankena ginklo tautiečių krauju aplieta,

Negrįžt jau į velnio vergiją!

/Štormas! Ir laivas grėsmingas toli –

Vėliavos plaikstos – lyg žvaigždė, lyg kaukolė.

Grįžk, kapitone, į uostą – bet tu kažkodėl negali, –

Akmenys lekia kartu su purslais į tiltelį, ir viesulas

kaukia…

Grįžk, kapitone, – kur šaukia jį tolių trauka?! –

Grįžk – ar nematot, jis beprotis, aklas fanatikas,

Baigėsi silkės, ir gėlas vanduo, ir druska,

O nuo tiltelio jo akys vis ieško legendinio sąsiaurio…/

Kelias į Indiją, šiltas pietinis vanduo,

Kryžių įsmeigsim į atrastą naująją žemę, –

Moja iš tolo jam laisvė, tik ji, neišdavus sesuo –

Maištas laive, apačioj, tribunolą jam lemia.

1993 03 23

XXX XXX XXX

Garbinkim Viešpatį saulės tekėjimu,

Garbinkim sielų mažųjų skaidrėjimu,

Požemiuos laisvu šaltinių tekėjimu, –

Garbinkim Viešpatį!

Garbinkim Viešpatį vaiko tikėjimu,

Miško gėlės paslaptingu glūdėjimu,

Ryto viršūnių skaisčiu suspindėjimu, –

Garbinkim Viešpatį!

Garbinkim Viešpatį šypsnio linkėjimu,

Garbinkim latro šventu įtikėjimu,

Jį – Prisikėlusį – varpo skambėjimu, –

Garbinkim Viešpatį!

Kaunas, 1993 03 24

Palikit man laisvę.

Laisvę verkti Ir laisvę juoktis.

Laisvę melstis ir abejoti.

Laisvę vienišu gluosniu rymoti

Ten, gimtinės paežerėj.

Palikit man laisvę.

Laisvę – kelio ieškot,

Ties karstu nesustoti,

Laisvę Dievą mylėt

Ir nelaisvės neboti.

Dievas davė man laisvę.

Palikit man laisvę.

Palikit man šventąją laisvę.

Palikit man dykumą.

Palikit man kalną,

Kur vienas užkopti galėčiau

Ir melstis.

/Žemai, atsistūmus nuo kranto,

Palauks tegul valtis./

Palikit man laisvę.

Laisvę elgeta būti,

Vaiku ir raupsuotu,

Keistu ir nesuprastu,

Palikit man laisvę.

Palikite teisę

Būti kitokiu.

Ir ką man rašyt, nediktuokit.

Palikit man laisvę 

Pabūti su savo skausmu 

Prie šėlstančios jūros 

Ar almančio girios šaltinio, 

Kur srūvantis srautas šviesos 

Iš po skliauto blakstienų 

Nutyrins.

Kaunas, 1993 05 29 – 06 30

XXX XXX XXX

Ir sukilę vergai pasilieka vergais,

Jei virš jų neplevens dvasios laisvė.

Apsitaškę krauju, pasišvietę gaisrais,

Užsisklęs savo norų nelaisvėj.

Ir nejus, kaip toliau gudresni juos valdys,

Murkdys veidu į purvą ir kraują,

Juokdamiesi, kaip klusniai didvyris karys

Savo laisvės vardu jiems tarnauja.

Nesupras, kas įvyko, raudos ir kentės,

Sukilimai seks po sukilimų,

Nieko nekeisdami, nepalietę esmės –

Vergvaldžių mumyse – nuo gimimo.

Ir sukilę vergai pasilieka vergais,

Jei širdy neužgims dvasios laisvė.

Išsirinkę kvailybę ir kerštą vadais,

Savanoriškai grįš į nelaisvę.

Kaunas, 1993 10 29-30

XXX XXX XXX

———Priglusti prie Viešpaties

lelijos švytėjime

rytmečio toliuose 

ūksmėj versmėtoje 

kūdikio šypsenoj 

priglusti prie Viešpaties 

žodyje „ Tėve”———

XXX XXX XXX

Trakšteli Ostija tarp pirštų.

„Nė vienas Avinėlio kaulas 

nebus sulaužytas.”

Tavo gyvenimas

Jiems išdalintas 

po gabalėlį 

kasdien.

… Vėl telefonas

/piktas, grasus, neramus? –

ne, šį kartą ramybės 

pripildytas balsas./

Eik, atsiliepk.

Atiduok.

Skambutis prie durų.

Tuojau.

Gaudžia varpas.

Tavo gyvenimas

Traška kaip broliams 

laužoma duona, 

Jai gera. O tau?

… Viena sesuo tada klausė:

„Ar laimingas?”

…Ostijos ir Avinėlio laime.

Kaunas, 1994 04 25

XXX XXX XXX

Ir nesakykit, ponai, nesakykit

Kad šiandien jau nėra ištikimų 

Tegul tik prievarta ir pinigu jūs tikit –

Kažkas išauštant laukia ant kalnų

Žinau, kad greit išsenka mūsų ryžtai

Koks silpnas mūsų kūnas ir trapus 

Kaip jis lengvai aistrų ugny ištyžta 

Pamiršęs vyrų pažadus šventus

Kaip žalčiu rangosi į širdį išdavystė

Pavydo demonas kaip sujaukia mintis 

Ir baimė milžiną kaip kūdikį suvysto 

Kada šešėliu šmėkšteli mirtis

Ir visa tai – many kaip ir jumyse

Žmonijos jungas nuo pradžių pradžios 

Sizifo akmenį jie tikisi nurisią 

Viršūnėj laukia atgaivos saldžios

O ten Golgota kelia stulpo kryžmę

/Pro šalį angelas nepranešė taurės/

Suteikt ne atilsio, o tik ištikimybės

Maldauju Viešpatį akivaizdoj žvėries.

Kaunas, 1994 06 13

XXX XXX XXX

Aš regėjau šviesą,

    kurios mirtingojo akys išvysti negali, –

Ten, aukštai kalnuose, –

    ir gyvas likau.

Ir dabar žmonių sielą ir sąžinę,

    silpną, bevalę,

Taip, kaip savo, kentėdamas, kiaurai matau.

Kam reikėjo klajoti

    aukštikalnių dykrom bevaisėm,

Alkti, šalti, blaškytis

    bemiegių naktų maldoje,

Kur nežengusi koja piemens,

    kur sniegynuos ugnis edelveisų 

Amžinai su Kažkuo 

    sužieduoja tave?

Ir iš dulkių, aplipusių glitų

    pasaulinį turgų,

Kur nesutepto santuokos

    patalo tik naivuoliai ieškos,

Vėl pabėgtum takais,

    veržlūs srautai kur gurga,

Apkabinti ledinės,

    aušra apsiaustosios, uolos.

Kaunas, 1994 08 13

XXX XXX XXX

…Buvo šansas – garbingai, kaip riteriams, –

Buvo šansas – Dangaus, rodos, duotas –

Į nuskaistintą atgaila rytdieną –

Į gyvenimą dar neišduotą.

Buvo duota – kaip lieptas per prarają,

Kaip tikėjimas Moze – prieš dykumą,

Bet viliojo mus vergo gyvenimas

/Ir išėję, deja, pasilikome./

Mus išgąsdino degančios tolumos,

Žvelgt į sūkurius ryžto pristigome,

Ir nužudė purvynas po kojomis

Baltą gėlę, žydėjimą vizijų.

Pažadėtoji žemė jau skleidėsi,

Įsikurt mumyse pasiruošus.

O dabar tai po tyrus paklaidžiosim.

…Ar dar bus kitas šansas mums duotas?

Kaunas, 1994 10 15

Šv. Tomas Moras

…Tarnų reveransai,

Rami šeimos gūžta

Ir kanclerio herbas 

Ant kaklo.

…Be draugo, be vietos

Tauerio požemiuos 

Ir budelio kirvis 

Prie kaklo.

…Tik vieną žodelį…

…Bet jis yra melas…

–    Ne.

Dievas aukščiau už karalių.

…Geležtei jau krentant:

–    Brolau, aš nekaltinu, –

Į Dangų man atveri kelią.

Kaunas, 1994 11 07

XXX XXX XXX

Broli, kurs šiandien esi

Lietuvoj

Konservatorius,

Krikščionis demokratas,

Centristas,

Kuris šiandien Tėvynėj esi

Žurnalistas,

Mokytojas,

Kunigas, – ak, mano broli, kunigas –

Ir kuriam ant kaktos

Pašalinių akims neįskaitomai 

Dega raidės trys – „KGB”, –

aš nesakau,

kad geresnis esu už tave;

kad kenčiau, o tu siekei 

ramaus ir patogaus gyvenimo; 

kad gėrei kavutę su jais, 

mano tautą ir sielą 

suspardžiusiais naktį.

Mano broli,

aš to nesakau, 

ir ne man tave teisti.

Nes tik Vienas yra,

Kuris regi ir pasveria sąžines.

Jisai teis ir mane, ir tave,

tavo lemtį ir manąją kančią,

kurią laikau pačia didžiąja 

Dievo dovana.

Broli, aš tik prašau, –

nusiplauk nuo kaktos

piktą antspaudą, 

nusiplauk tris raides „KGB”, 

štai vanduo, –

atsivėrė šaltiniai, 

smiltys štai –

nuskalaus, apvalys; 

šiandien, šiandien 

yra galimybė, 

nieks nekliudo, –

tiktai panorėk.

Nusiplauki, brolau, nuo kaktos

tris raides…

Kalnų gėlė

Čečėnijai, 1994 m. gruodis

Kalnų gėlė po tankų vikšrais,

Po antskrydžių mirties kruša, –

Iš kur tas atkaklumas trykšta –

Laisvų gyvenimo narsa?

Tu šauk nešaukus į pasaulį –

Mandagūs ponai negirdės,

Kaip ir anuomet nesiklausė

Ištremiamųjų be kaltės.

Belsk nesibeldus į Europą –

Jos sotus kūnas nepabus.

Ten valgo, žiovauja ir šoka,

Ir raito parašus svarbius

Po sutartim – už taiką, laisvę,

Už globą – vaiko ir kačių –

Ir už apsisprendimo teisę

Tautų… kurių? Deja, ne šių,

Kurios po tankų vikšrais guli

/Tai, sako, „reikalas vidaus”/

Ak, Vakarai! – tai jūs menzūra

Matuojat – „gal kraujuos nedaug?”

Jūs išdidžiai „nepripažįstat”

Mažų, galingo užpultų.

Kur jūsų, britai, riterystė?!

Amerika, bijai ir tu?!

Kai plunksnos popierium ropoja,

O tankai – svetimais kraštais, 

Čečėnas su nutraukta koja 

Iki Strasbūro neateis…

Ir mugėj, kur ant vieno stalo

Nauda ir gėda, ir tyla,

Išgirsk, meldžiu, kalnų erelį

Ir atsiliepk jam, Lietuva.

Į žūstančių pagalbos riksmą

Kaip girių aidas atsišauk,

Ir Tavo žodis, skydu virtęs,

Neleis kalnų gėlės nušaut.

XXX XXX XXX

„Buvau, esu ir busiu kartu su savo tauta,

as beištiktų Čečėniją.”

Džocharas Dudajevas,

Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Prezidentas

…O riterių laikai praėjo,

Džocharai, per vėlai gimei.

Ir tavo broliai pratylėjo,

Ir, kaip įpratę, Vakarai.

Liepsnoja Groznas. Tankai tvinsta

Bangų bangom vis juodesnėm.

Mums Tumas rašė: „Nemirtinga

Tauta, kai gina ją vaikai.”

Siaurėja žiedas. Bombų gūsiu

Derybas veda. Mirtimi.

Sakai: „Buvau, esu ir būsiu,

Kas beištiks – su Tavimi.”

Kaunas, 1994 12 15-18

XXX XXX XXX

„Rusijos vadovybė gali mus pasmerkti,

bet mes neketiname šaudyti, 

naudoti tankų prieš žmones ir judėti toliau.”

Generolas Ivanas Babičevas,

atsisakęs vesti šarvuočių koloną Grozno link, 

todėl pakeistas kitu

Maniau, jau Rusijoj neliko

Nei karininkų, nei garbės.

O vis tik randas vienas kitas

Solženicyno padermės.

Daiktelis itin nepatogus

Ta sąžinė /kai ją turi/.

Be epoletų – klouno toga –

Žiūrėk, išgrūstas priedury.

Kai būsi senas, supsis vygėj

Anūkų pulkas ir smalsaus,

Papasakok svarbiausią žygį

Vienu žodžiu: „Atsisakiau”.

Kaunas, 1994 12 19-21

XXX XXX XXX

„Reikia skirti chirurgo skalpelį

nuo bandito peilio.”

Rusijos užsienio reikalų ministras

Andrejus Kozyrevas 

apie savo šalies „karo chirurgiją” Čečėnijoje

Kas tas auglys? Ar laisvė? Lažas,

Tuomet, vadinas, sveikata.

Kraujuoja parblokštas Kaukazas,

Iš naujo žudoma tauta.

Pradėjo „gydyti” prie caro,

O trėmė jau Sovietija, –

Pagarbink kruviną kinžalą,

Ir vėl atkurs pabaisa ją.

Kai operuoja be narkozės

Neprašius tau, nemanius sirgt, –

Chirurgo peilį nuo mafiozo,

Atleiskite, sunku atskirt.

Kaunas, 1994 12 21

Čečėnei motinai

Ant krūtinės su kūdikiu leidaisi skardžiais

Prie tankynės šaltinio – vandens.

Suradai – tiktai sruvo upeliais bevardžiais

Jis raudonas nuo kalno šelmens.

Verkė vaikas. Daireis į šalis ir į viršų.

Iš tenai ugnimi ir švinu

Laistė visa, kas juda – metodiškai, niršiai –

Eskadrilės uolių „taikdarių”.

Ir, kūkčiojantį kūdikį stipriai priglaudus,

Ne „tėvelis”, ne „pienas”, „namai”,

O, sprogimams ir kulkoms trasuojančioms gaudžiant,

Žodį „laisvė” jam sielon tarei.

1994 m. gruodis

XXX XXX XXX

(Čečėnijos dvasiniam pasipriešinimui)

         „Ne su kūnu, krauju mūs’ kova, o su dvasinėm blogio

galybėmis

         žemėje, ore ir dangaus aukštumose.”*

         ——— Srūva prakaitas, kalavijas rankoj sulinko,

atšipo,

         O pastiprinimas vėluoja iš paskutinės mūsų tvirtovės

tenai, kalnuose…

         Merdi ant rankų vyriausias sūnus, giminės

pratęsėjas,

         Žiūri žmona į akis ir į jį – ji atėjo numirti drauge;

         Smaigaliai, vamzdžiai ir antgaliai aštrūs artėja, 

artėja, –

         Kur?! – negirdėti trimito iš mūsų rezervo aukštai,

kalnuose.

         Duokit rankas brolis broliui prieš einant į lemiamą

žygį, —

         Tuoj suvarpys mūsų kūnus, bet kalnus apsiaus

nepalaužiama laisvės dvasia.

         „Ne su kūnu, krauju mūs’ kova, o su dvasinėm

blogio galybėmis

         žemėje, ore ir dangaus aukštumose…”

Kaunas, 1995 01 18-19

*Plg. Ef 6,12.

 

Sidabrinės

lelijos 

riteris

 

XXX XXX XXX

Ant kalnų – aidas

Slėniuose – rasa

Mano ilgesys

baltesnis už jus 

vandens lelijos

Mano meilė

karštesnė už jus 

žemės rožės

Jėzau!

Ar jau aušta?..

Trokštu…

XXX XXX XXX

Ko ieškau ir ko ilgiuosi, čionai nėra, tik atspindžius

Ant girios tako rankioju ar atminties dugne;

Palietus rankom, sutrupa, o kartais vien pamąsčius tik,

Tai reikia švelniai saugoti giliai po krūtine.

To neatstoja indėliai, draugai nė geros pažintys,

Nepavaduos visuotinė viešoji pagarba.

Nemoku aš įvardyti, tačiau galėčiau lažintis, –

Praradus tai, gyvenama tik kūnu, o dvasia

Kaip elgeta, kepurėje išvertus lėkštą tuštumą,

Vis iš praeivių kaulija kažko, ir vis ne tai…

Ko ieškau ir ko ilgiuosi, čionai nėra, čia lukštai tik,

O kas sudaro turinį? Tyli. Meldies. Klausai…

Kaunas, 1995 02 26

XXX XXX XXX

Banditams indėnams atplukdėm kultūrą –

Ugniniai žirgai ir ugninis vanduo

Šuoliuoja savanomis, prerijom srūva –

Tai kas, kad neprašė jie mūs’ „išvaduot”…

Banditai lietuviai nenori kolūkių –

Nenori rytojaus šviesaus, pažangaus.

Vagonai į Ledjūrį toldami ūkia į rūką –

Kada jie supras – būtinybę kaip laisvę – kada atsiklaups?

Banditai čečėnai vis bando ir bando

Gyvent be vyresniojo brolio globos.

Griuvėsiuose Grozno tankistai išrinks „konstitucinę valdžią”

Ir šauniai valdys nuo lavonų krūvos/o Europa – paplos?/

***

Kaukazo, Amerikos, Baltijos senbuvės gentys –

Dainų ir vigvamų, aūlų, kalbų pelenai…

Nejau tai iš anksto plėšriųjų paskirtos mums lemtys ?

Gyvybės Davėjau, juk Tu mus vardais vadinai?..

Kaunas, 1995 02 28 -11 21

Jauniems bendraminčiams

Žvelgiu į Jus, į Aušrą ir į Aistę,

Į sesę Daivą, Vygantą, Dalias, —

Kiek Dievo grožio įvairovės leista!.. 

Likimų paslaptys primins kalnų gėles…

Girdžiu lavinos akmeninį griausmą

/Tegul – nebus, tegul – apsirinku/

O žydi rožės pačiame pakriaušy,

Lelijos dangui meldžiasi kvapu…

Mąstau, kokie Jūs būtumėt pavojuj,

Prieš giljotiną – ir koks būčiau pats.

Ant piršto žiedas… Kas man jį užmovė?

Kas kužda: „Neišsižadėk Manęs”?

Grėslių pašvaisčių horizontas pilnas,

Čečėnija – po džeržgesiu rūsčiu.

Ar Jūs negirdit kanonados Vilniuj,

Ar Jūs nematote akiduobių tuščių?!

Jei vėl gyvenimas raudotų uždarytas,

Tėvynė taptų uždraustu žodžiu, –

Kita Sadūnaitė ir kitas kun. Sigitas 

Ar dar užgimtų iš Jūsų širdžių?

Ar atsiras, kas Lietuvą ir kryžių

Į lopšį kūdikiui, kai sargas nebudės,

Insignijas karaliaus nužudyto

Teisėtam sosto paveldėtojui įdės?

Ar grįšit – su skydu arba ant skydo –

Ar tik su trisdešimčia sidabrinių, neduokdie, –

Iš Šiaurės klinikų, kurios nuo laisvės gydo

— Nutilk, nutilk ir nespėliok, širdie.

Kaip suka slibinas aplink kiekvieną sielą,

Žvaigždynus uodega nužėręs į gelmes!

Žinau, kad štormų žaislas mano sielis…

Bet Viešpaties malonė ant manęs!

Žvelgiu į Jus – į Arvydą ir Laisvį,

Į Vytą, seserį Teresę, į eilių eiles…

Tebus Apvaizdos meilės mums dar leista

Lemčių viršūnėse augint kalnų gėles…

Antoine de Saint-Exupery.

Mažasis princas

Mūsų rožė brangi mums todėl… Jai paskyrėm gyvenimą

laiko.

Laistėm ją ne šaltinių lašais… Savo gyvu krauju.

Ir dabar jos stiebeliai sunkių pumpurų nenulaiko,

Ir primanę praeiviai nuskintų ją žvilgsniu godžiu…

Mes visi atsakingi už savąją rožę –

Motinystės, tėvystės, draugystės ryšiu;

Nes kuomet bičiuliaujasi sielos, gimdydamos grožį,

Atsakingas tampi, lyg prisiekęs gyvuoju Dievu.

Paslaptis, kad jau šiandien tikrus dalykus širdimi tiktai regim

Ir joje tiktai tariam ir girdim tikruosius vardus.

Savo rožę išsaugot, prijaukint savo gerąją lapę…

Neišduot. Neapleist. Nesutepė Ir anapus Dykynės tai BUS.

Kaunas, 1995 03 20

XXX XXX XXX

„Dykuma graži tuo, – tarė mažasis princas, –

ad jinai kažkur slepia šulinį.”

Antoine de Saint-Exupery

Kunigystė yra dykuma.

Iš vaikystės mylėjau aš dykumą.

O, viliojanti tolių spalva!

Amžinai nepasiekiamas tikslas…

Tiktai perėjęs šimtą kalvų,

Bevandenių, druskėtų, uolingų,

Teįvertins lelijų gaivių

Reikšmingumą ir bus atsakingas.

O, žėruojanti smilčių žaismu

Sužadėtine mano bekrašte!

Išsiilgęs, ištroškęs einu

Amžinai Nepasiekiamą rasti.

O, alsuojanti saulės karščiu,

Tu graži paslėptosiom verdenėm.

Prie įkaitusios žemės glaudžiu

Savo ausį: gilybėj – čiurlena…

Ir nušvinta akių aiškumą,

Įsiskverbus lig sielos gilybės, –

O, brangioji erdvė! Dykuma…

Neliestybė, tyrybė, slaptybė…

Kaunas, 1995 03 22-23

XXX XXX XXX

Kaip legenda apie besiaukojantį,

     nesavanaudiškąjį grožį ir kilnumą 

Iš drumsto amžiaus sūkurių

     iškyla Anderseno undinėlė virš vandens.

Davei man, Dieve, troškulį

     daiktų, kurių pasaulyje lėkštam nebūna.

O gal ir būna –

     jie giliausiuose žmogaus slėpiniuose gyvens…

Negauti nieko, nieko neprašyti,

     atidavus viską, tyliai pasitraukti –

Ar tai ieškota laimė, vardan jos tu 

     šimtą galimybių palikai?

Neišsipildžiusių vilčių, palaidotų svajonių giesmę

                    ošia jūros kriauklė…

Taip. Buvo verta. Nes mylėjai

                    ir į aukštumas šaukei.

Kaunas, 1995 04 03

Mano sesuo iš Tenai,

arba sapnas apie Dangų

Mano sesuo iš Tenai

Angelo liūdno akim,

Ką pro pasaulio matai

Blausų pavidalą šį?

Ar iš Tenai, kur buvai,

Ar iš Tenai, kur eini, 

Tylintys žodžio sparnai 

Paslaptimi nešini?

Žiūri, tarytum toli,

Žiūri, tarytum giliai

Šauktų vien Tau atviri 

Kito pasaulio keliai

Žydro kristalo erdvė

Tauriojo Liūto namai 

Duona ant stalo, taurė –

Tęsis puota amžinai

Mano sesuo iš Tenai

Vaikas lelijos dvasia 

Džiūgaus, tikiu, angelai 

Kai pasitiks Danguose

Ir atpažinsiu tada

Seserį – laikas sustos 

Bus pažymėta kakta 

Žiedu lelijos baltos

Ir atpažinsiu Tenai

Seserį – laikas sustos –

Iš pažymėtos baltai 

Lelijos žiedu kaktos

XXX XXX XXX

Ko man reikia, Dangau? Pakylėjimo…

Pakylėjimo švento į aušrą 

Kaip į rožę rasos nutekėjimo 

Kaip tikėjimo – laukt ir sulaukti

Pakylėjimo, šviečiančio, glostančio

Atsispindinčio saulėm ledynuose 

Kaip ką tik konsekruotoji ostija 

Ir atleidžianti, ir pamaitinanti…

Po audros… Atsilaikėme. Burėse

Kaip tinkle miega surištas viesulas. 

Pakylėjimas… Denyje buriamės 

Jūra – tartum altorius po priesaikos.

XXX XXX XXX

Aš nežinau, ar gerai…

Ir kas ką kaip pagalvos

Bet pasiilgau labai 

Dievo žydrynės gilios

Dzūkiškų kalvų žolės

Ir horizonto spalvos 

Niekas atimt negalės 

Niekas uždraust nevalios

Jų prisipildo širdis

Džiaugdamos ar verkdama 

Ar kai eilėraščiu vis 

Pakelia pačią save

Pakelia – taurę aukos

Viešpatie, Tu pažiūrėk, –

Tuščias paviršius boluos, –

Atspindžiu atsispindėk

Aš nežinau, nemąstau

Kas man rytoj atsitiks 

Aš tik klausau ir laikau 

Širdį pakeltą aukštyn

Širdį kaip skydą kovos –

Nieko dar nepraradai

Ant Žanos d’Ark vėliavos –

Trijų lelijų žiedai

Prieš siautulingas gelmes

Žydi laukų obelis

———Jėzus manęs nepames

Viešpats manęs nepaliks———

XXX XXX XXX

Nebijokim niekšybės vadinti niekšybe,

Taip, atleidę žmonėms, nes ir budeliai – aukos, tiesa,

Aukos baimės ir prievartos, parblokštos savo puikybės, 

Už kurią, sakė šeichas, didesnio silpnumo nesą.

Nebijokim įvardyt viešai išdavystės,

Taip, gailėdamies Iskarijoto lemties

Melskim Šviesą šviesos nešvarius pinigėlius išdrįsti,

Kai pasiūlys – į dumblą, iš kurio jie kilę, nušviest.

Nebijokime – blogis tik tolei galingas,

Kol bailumas jį dangsto pakeičiamais greitai veidais,

O be kaukės jis dreba ir tyžta, juokingas

Kaip prasnaudęs gaidgystę vaiduoklis kapų aprėdais.

Kaunas, 1995 05 30 – 06 22

XXX XXX XXX

Nei turto, Viešpatie, nei didžio paveldo,

Nei minkšto patalo, nei rūmų pokylių, –

Tik neatimk, prašau, kas Tavo suteikta, –

Pravirkt kaip kūdikiui… Mąstyt kaip kūdikiui…

Kareivis Tavo aš – su vado pareiga,

Su uniforma ta visiems pažįstama…

Einu jų aikštėmis – kas nori, išjuokia,

Tačiau nesislepiu – ant skydo priesaika

Ir laipsnio antpečiai – o širdį pridengia

Mergaitės atvaizdas, gyvatę traiškančios,

Ir broliai seserys tavin atsiremia –

Už tavęs buriasi, audrose glaudžiasi –

Tavim pasitiki -galybių puolami

Rankas tau ištiesia, tau širdį atveria –

Žaizdas atidengia – o tu išsekęs pats –

Per šarvo sandūras, žiū, kraujas sunkiasi…

Galva apsunkusi – kova be pertraukos

Ir kardo ašmenys skausmu ištrupinti,

Ir prieky – sutemos, bet jie – pasitiki…

Dar skydas rankoje, į dangų iškeli ———

———Ne mokslo titulų, skambančių nuopelnų,

Minių pasmilkymo, garbių ant popieriaus———

Tik duok su perteklium, prašau, o Viešpatie,

Ramybės kūdikio, leliją glaudžiančio.

Kaunas, 1995 10 18

XXX XXX XXX

„Jis pajuto savo dorumą,

kaip erelis pajunta savo sparnų keliamąją galią.”

Victoras Hugo

Klausyk, naivuoli, juk pasaulis visas taip gyvena –

Parduodama ir perkama, kas turi paklausą, lengvai,

Užmiršta priesaikų altorius kuriantys politiką, šeimas ir meną

Ir nesilaiko, sako, dieviškojo celibato kunigai?

O Jūs, save suvaržę, susikaustę kompleksais, nualinę moralais,

Kaip apgailėtini keistuoliai iš viduramžių teatro nebylaus, –

Juokingos Jūsų pozos prieš laviną visa šluojančios reklamos, 

Kuri neono jūroj sąmones kaip cukrų, kiek paskirta, išskalaus.

Tikrovė – viešnamis, ir tvirtos dantenos laimėjimus čia skina,

Pritemę užkulisiai teismuose, sargybos ginklai, įtakingieji 

draugai…

Neprisitaikiusieji – žūsta, apsukrieji valdo iščiulptą žemyną,

Supurvinę, palaužę ir pavertę liaudį dvasios ubagais.

Nepanikuok, užaugęs kūdiki, pasaulis visas taip gyvena

Nuo cezarių laikų, prieš Kristų ir, deja, po Jo…

Ugnis, sakai, išskaistino Sodomą ir Gomorą ir švariai nuplovė

žemės gėdą tvanas?

Bet pažiūrėk, kaip vešliai ant griuvėsių

                                    kalas dar nebuvusių nuodų želmuo?..

***

…O kas man tas pasaulis – jo hipnotiniai vienos dienos

                         iliuzijų miražai,

Jo nuomonė, pripažinimas, jo šlovė –

                         ovacijos minių?

O kas – prieš vieną kruviną pakibusią ant kryžiaus ašarą?

…Prašau malonės – lig mirties – išlikt tokiu naivuoliu,

                         dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…

Kaunas, 1995 12 05-07

XXX XXX XXX

Liliatae Virgini…^*

(lotyniškas įrašas virš pagrindinių 

Pažaislio bažnyčios durų)

…Išsiirti į tėviškės ežerą

Vakare, tarp žvaigždžių ir lelijų,

Kuomet dangūs svajonėse pažeria

Visą paslaptį tolių ir gylių.

 Už patvinusių marių kaip veidrodžio,

Sutalpinusio keistą nostalgiją,

Vainikuotas tylėjimu laikrodžio

Dunkso bokštas kalvyne virš sengirių.

Po maldos, per nurimusį vandenį

Nusities luotui sutartas švieskelis…

Aš priplauksiu – frontono heraldinis

Trijų žiedlapių simbolis kvies mane.

Kaunas, 1996 04 06, Didysis šeštadienis

*Lot. „Lelijų Mergelei”

XXX XXX XXX

Neparašiau testamento…

Jeigu numirčiau anksčiau už Jus –

yra vienas žmogus, 

kuris žino, 

kokias gėles 

sodinti ant mano kapo. 

Nors niekada nesakiau. 

O gal yra daugiau?

Būtų džiugiausias

netikėtumas, 

jei pasirodytų, 

kad žinančiųjų –

bičiulių –

daug…

XXX XXX XXX

…Siena su vartais ant kalno

kaip mūsų Tikėjimas,

kad einam drauge ne į tamsą,

ne tuštumą

šaltą, beprasmę, –

į žydrą pražydusį slėnį

kaip apverstą skliautą,

kur spindinčios,

mus pasitikdamos,

moja lelijos be vėjo

ir sako be garso – bet girdim –

kad laukė,

kad mes taip ilgai neatėjom…

… Tvirtovės nežinomos siena –

iš kur ji čia? –

einanti ketera statmeno kalno –

ir vartai į Viltį,

kad dygi sulaukėjusio

sodo tankynė –

preliudija tik,

kad už jos suskambės

tyros erdvės,

ištrykš iš po kojų versme

šventas Kelias,

ir akys išvys priešaky

tik vaikystėje kartą sapnuotas

akvamarino viršūnes…

…Apgriuvusios sienos angoj

tarp Čia ir Tenai, 

tarp Dabar ir jau Visad 

slaptingos skirties 

į Anapus, kur Gėrį 

nedalomoj rasim Vienybėj

-kaip niekad žodžiu nei mintim 

nepažemintą Meilę –

ant slenksčio

akimirkai stabtelk ir grįžtelėk –

žemai padūmavusiam slėny

tas miestas su bokštais, 

pilim, bromomis ir upeliais –

tau, rodos, pažįstamas…

Vilnius, 1997 01 02 – Kaunas, 1997 01 05

XXX XXX XXX

     …Ir vėl, išnirus iš istorijos

                    klastų, verpetų, pinklių,

    Kieksyk numirus kūnu, tiek dvasia atgimusi labiau

gyva,

     Kilni kaip riteris, kaip don Kichotas,

                    kaip Mažasis princas –

    Ir Karabachą, ir afganus,

                    ir čečėnus gynus Lietuva!..

Kaunas, 1997 01 02

XXX XXX XXX

Jau seniai mano valtis

keistame ežere,

suspaustam tarp kalnų stačiasienių

be žolės, be žvėrių ir be paukščių, –

be judesio slysta, be garso

ir atliepo;

tiktai naktį aukštai

siauroje angoje virš tarpeklio –

spindėjimas guodžiantis žvaigždžių,

tiktai jų atspindžiai ežere

lyg pro rūką…

Užrašyk, apmąstyk,

žvelk aplinkui ir melskis.

Tiktai uolos aplink.

Tik po valtim bežadis vanduo.

Tik dangus, į kurį

tiesias rankos pavargę ir žodžiai, 

ir žvaigždynams težinomos 

vienišo ištremto viltys…

Bet kartą

mįslingos lemties paleista

ar nematomos rankos, 

nuo tolimų skardžių atklydus strėlė 

kaip žinia netikėta

įsmigo kiaurai

į kairįjį valties šoną, 

o gal – nežinau – man į širdį.

Srove pasipylė į luotą

ledinis, suplūdęs į duburį, 

saujon kalnagūbrių 

versmėtų uolynų vanduo.

Bet aš nebepuoliau

nei strėlę ištraukt, 

nei užkimšt laivo žaizdą.

…Ar tai iš širdies

sruvo šiltas, nudažantis mintį,

eiles, tamsų vandenį kraujas?

Bet rankos nekilo suplėšyti burę

ar marškinius

ir iš pervertos dvasios

krūtinės pulsuojančią srovę stabdyti.

Vien žiūrėjau,

nejausdamas

skausmo nei šalčio,

nei tarpeklio, nei ežero

baimės,

aukštyn,

kur pasibaigia

akmenys, naktys

ir bausmės,

kur už nuojautos

būsimo ryto švelnios

švietė strėlę,

pakeitusią manąją būtį,

atsiuntus/pati nežinodama gal,

nenujausdama nieko/

žvaigždė.

Štai, Viešpatie, mano širdis.

Ežere kaip žvaigždyno skaistaus

atspindys

dabar žydi kraujo 

/iš sužeistos dvasios/ 

gėlė.

Bet ji Tavo rieškučiose,

tikėjimo prašanti, 

mano valtis 

ir mano žaizda.

XXX XXX XXX

A.D.

…Pavargęs šiandien sugrįžau

   aš dar iš vieno žygio,

Atsmaukęs antveidį,

   atsirėmiau į bokšto arką ir tylus

Žvelgiau į antkrūtinio šarvą –

   su iškaltu giminės lelijos žiedu 

Ir vėl neaptaškytą nei krauju, 

   nei pakelių purvu.

Žinau, neatsivers aukštai

   skliautuotas bokšto langas,

Ir nosinaitė su išsiuvinėtu – tuo pačiu –

   žydros lelijos ženklu nenukris…

Ir aš nesitikiu ir nemaldauju

   nieko, keldamas akis į Dangų,

Tiktai dėkoju,

   kad galėjau ją apginti kaip karys.

Tuojau nuleisiu antveidį –

   pribėgs supratęs ištikimas žirgas

Ir josim dienąnakt per pelkes, tyrus, pilkalnius, 

   per dabartį ir ateitį širdies…

Ir kai sutemus girioj postoviui užkūręs ugnį

   seksiu liepsnų šokio mirgesį –

Dvasia mąstys lelijų garbę, 

   ginamą nuo amžinos mirties…

Tuojau nuteisiu antveidį –

   pribėgs supratęs ištikimas žirgas

Ir josim dienąnakt per pelkes, tyrus, dabartį 

   ir ateitį, kur Dievo balsas ves…

Ir kai sutemus girioj postoviui užkūręs ugnį

   seksiu liepsnų šokio mirgesį –

Dvasia mąstys lelijų garbę, 

   ginamą nesigailint savęs…

Vilnius, 1997 02 11 – Kaunas, 1997 02 13

XXX XXX XXX

… Viešpats lemia man vis tą patį

skausmingą išbandymą,

„atsirišimą” nuo „šito”, nuo

žemės pasaulio, kaip 

kirtį aštriais ašmenim 

per širdies įsitempusią giją: 

ateina draugai ir nueina 

į tai, ką vadina jie 

„realybe”, „gyvenimu”, 

ir vėl palieku vienas 

tyruos, maldos ir kančios 

aukštumoj, su savąja svajone, 

aukodamas ją 

taip, kaip viengimį 

sūnų

anuomet Abraomas…

Vilnius-Kaunas, 1997 02 18

XXX XXX XXX

Šiame pasaulyje nesijaučiu gerai,

Nes tai, kas rodos man svarbiausia, esmingiausia,

Už horizonto lieka vis, toli arba aukštai,

Tik kaip siekimas. Nepagauta rojaus paukštė.

Bet gal ir reikia taip, bet gal tai ir yra „gerai”,

Nes juk iš patirties skaudžios pasaulis šitas liudija,

Kad pirštų suspausti pilkėja greitai tie žydri sparnai

Ir jau nepasitiks kaip pirmapradiška Anos Šalies preliudija.

Kaunas, 1997 02 24

XXX XXX XXX

… Po daugel metų.

Sugrįžau į tąjį mūšio lauką.

Pražilęs jau, užgijusiais randais.

Ir pamirštas čionai visų.

Po tyrus, šiaušdamas usnis, tik vėjas kaukia

Ir anei pėdsako dundėjusio čia siautulio, 

žirgų, metalo, ugnyje vaitojančių žmonių.

Beviltiška? Bet klaidžioju po tolstančių atsiminimų lauką

Dar kur ne kur išvysdamas

   tai arklio skeletą, vijoklių aprengtą,

   tai keistą gelžgalį –

   karūną gal ar skeptrą, pribaigtą rūdžių,

O ieškau aš –

   bemaž nesitikėdamas surast,

            bet sekdamas nelogišką ir keistą trauką –

To kalavijo savo, kurs lauke paliko,

            kai sąmonė man temo nuo žaizdų.

Ir – nežinau, ar būna taip ir ką tai reikštų,

Tačiau, kai saulės diskas priartėjo prie laidos,

Vakariuos spinduliuos paversmyje 

   sužvilgo man pažįstamas pailgas daiktas. 

Atsiklaupiau ir ant geležtės perskaičiau:

   ,A.D. … Wilnensis. Niekados ir visados.”

Kaunas 1997 03 10

XXX XXX XXX

…Ant stalo alaviniam apvarvėjusiam laikikly dega žvakė,

Ir baltas lapas, plunksna, rašalas,

         ir rožė inde pamerkta, kuri neišsiskleis, –

Meldžiuos, verkiu, šypsaus pro ašaras,

         ir mano būstą trapų 

Sparnais apsiaučia neregimosios

         kariuomenės Dangaus, ir neapleis

Ko paprašiau šią naktį,

         vildamasis neįmanomų dalykų,

Į Amžinojo Širdį

         kaip patikimiausiąją slaptavietę užrakinau…

Dabar ramu. Tik žvakė gęsta jau, tik prirašytas lapas liko. 

Bet Tu gi, Viešpatie, žinai –

         ką aš galėjau – padariau.

Kaunas, 1997 03 11, naktį

XXX XXX XXX

…Būtų buvęs geras kaimo batsiuvys…

Ir nebent šeštadieniais, po seno svanų vyno,

Apsitvatijęs su tokiais pat kaip jis.

… Būtų buvęs geras batsiuvys…

Bet – valdžios urvinis svaigulys…

Ir – šeštadalį planetos sunaikino.

…Būtų buvęs sau alubarių karys

Ar paišytų abstraktybes, kas gi draustų?! 

Nekenksmingas paprastas triukšmadarys…

Bet – nelemtas galios geidulys –

„Kas kaip Dievas?!” – kas toksai kaip jis?! –

Štai jums kraujas, rasė, holokaustas…

Kaunas, 1997 03 10-12

XXX XXX XXX

…Miela Sesuo su žydru savo angelu

Ir su glėbiu gyvų vandens lelijų prie širdies 

Kol eis per pievą žydinčią į begalinį dangų ji –

Jos nenuvys, jei sielos maldą tikinčią girdės.

Kaunas, 1997 03 13

XXX XXX XXX

       …Ak, teisingas mums tėvo skaitytųjų knygų pasaulis! –

       Vakarais, išraiškingai, kol miegas įveikdavo jį kaip

su broliu ir mus!

       Ten sugrįždavo laikas praėjęs, taurumas tenai

nugalėdavo visad apgaulę,

       Ten beginklius mes gynėm,

           ten pirmąsyk laidojom – vyriškai skausmą 

sutramdę –

                     žuvusius teisiai draugus…

       Ankštame kambarėlyje, beskonio, begrožio

sovietmečio pussapny –

       Kur idėjų – brukte brukamųjų padirbtų monetų –

           ir formų jų mirusių purtės širdis –

       Dovanojo plačius horizontus,

           ir jūras, ir kvapą užgniaužiantį – „kas bus kitam 

puslapy?”

       Mums, užmiršusiems laiką ir erdvę,

           Kari May, Haufo išmonė, „ Tūkstantis ir viena

naktis”…

       Čia pažinome garbę užstoti ir ginti nuo smurto

klastingo silpnuosius,

       Čia draugystę ištikimą vertinom ryžto net mirt už

viens kitą matu,

       Droviai tylią sutikom čia pirmąsyk paslaptį meilės

pirmosios

       Ir per mirtį mums ilgesiu liko gyventi Nšo-tši,

           apačų Gražioji Diena, ir bebaimis karys

Winnetou.

       Tik per mirtį – padėjo suvokti teisus tėvo knygų

       pasaulis –

       Jau tada – tik auka, kas netikra ir tikra, švariai

       atsijos,

       Tik per skausmo vartus, tik per netektį tarsi

           išnešt duota mums į Anapusės saulę 

       Meilę, tiesą, draugus ir nesuteptą širdį –

           kaip antspaudą, viliantis visa atrasti už durų 

       tikrosios Esos.

       Ar tiktai ne tą patį skersai išilgai išmaišytą,

           vaikystėje stipriai pamiltąjį kraštą 

       Visą laiką ir stengiuos įkūnyt savajam laike ir 

       kasdieniam kely?

       Ir tikrai – sutinku nuolat progas ir žmones

           dar spalvingesnius negu raštuos,

       Ir kartojasi aštrūs siužetai, kur viską patikrint gali.

       Juk vėliau, kai slėpiau katakombų žinias,

           užkariautojų armijos priesaiką atmečiau 

       Ir kai tardomas nieko neišdaviau, 

           į mergaitę kiekvieną kaip sesę ar ginamą dukrą 

       žvelgiau, –

       Ačiū, tėve, – tai ir tavų vakaro skaitymų pasekmės,

       Kai mes jojom kaip vėjas per prerijas 

           su laisvės broliais ir sesėmis. Hau!

Kaunas, 1997 03 17-22

XXX XXX XXX

Kaip ilgai jau

sustingusioj 

mano sielos padangėj 

sklando tas skausmo paukštis.

Aš dar nežinau,

ar jis piktas, ar geras.

Ir pats žydras skliautas dabar

primena lydytą plieną, 

skeldėjantį dykumos kaitroje.

Perplėštų vargetos marškinius

kaip sukilęs Vandėjos valstietis prieš

Paryžiaus rūkstančius šautuvus:

Štai, štai mano širdis,

tyliai sklendžiantis paukšti, 

ją tu pasirinkai savo gūžta.

Leiskis… Stipriai nagais įsikibk.

Aš jaučiau, kad atskrisi,

ir esu seniai pasiruošęs.

Kely tarp Kauno ir Vilniaus, 1997 03 24

1983

…Purvini mes sėdėjom gamyklos anglinėse dulkėse,

Legionan imperijos sugauti iš visokių kalbų ir kraštų, ir 

tautų;

Gėrėm stiprią arbatą ir skendome tylūs kiekvienas į savąjį

ilgesį,

Ir savųjų svajonių sparnais iš čia bėgom,

            užvirinę vandenį nuogu elektros laidu.

Du gruzinai ir žydas, rusai, estai ir… vienas lietuvis

/Kur tik jo nesutiksi

            nuo Ugnies Žemės lig Aliaskos elnynų,

            nuo Korėjos pusiasalio lig Brazilijos džiunglių

            gelmės/;

Muskulingas čečėnas alsavo dar

            Grozno maišto aidais, per stebuklą, matyt, ten

            nežuvęs,

Tatuiruotas gi rusas, kurį už muštynes

            rytoj tribunolas nuteis, – vartė foto žmonos

                        ir dar jo nesūpuotos mažutės duktės.

Aš žinojau – netrukus iškvies smogiamosios dalies

politrukas,

Kaip vergus kad pasiųstų pavergti

            afganų kalnų kaimelius ir bekraštes stepes, –

Ir atsakymą dvasioj kaliau ir kaip plieną maldos ugny

grūdinau:

Dieve, būk su manim! Tegul šaudo… mane, bet ne aš!

Ir širdis po bevalį mankurtą ugdyt užvilkta nesava

uniforma

Vėl priplūdo erelio jėgos, kaip Tėvynėj, trispalvę

iškėlus slapta,

Suspindėjo akyse jaunystė tyrai, kaip tada, po Mišių

katakombų…

– Ei, s u g r į ž k, brol… seniai kunkuliuoja…

                        išgaruos mums visa arbata!

Kaunas, 1997 03 27 – 04 09

Senos dzūkės pasakojimas. 1947-ieji

…Ech, jaunystė, Lietuva, laisvė –

Trys jauni vyrai dainuodami

Suka link pažįstamos pirkios 

Kapčiamiesčio girioje, –

Ech, laukimas, saldi Vakarų demokratijų šypsena,

Dar, dar laikykitės, vyrai,

Ateis, išvaduos, nepaliks tironijoje,

Garsioji Čerčilio kalba Fultone,

Atlanto charta, tarptautiniai susitarimai,

Neviltis, samagonas, –

Trys automatais ginkluoti jauni kaimo vyrai

Surėmę pečius svirduliuoja link žinomos pirkios 

Ir, aišku, matyti nemato,

Kaip virpa, kaip blaškos palėpės langely

Išbalusioj rankoj mergaitės baltutė skarelė,

O žemai troboje garnizonas

Ginklų spynas neskubiai atitraukia, –

Puikus taikinys, patys eina ant vamzdžių, švarkus atlapoję –

Ir salvė darni vienu kirčiu

Trijų vieną dainą nutraukia, –

„Mergaite, ir mirdamas kartosiu – Tėvynę ir…”

Po to juos, užrišęs spygliuotą vielą ant kojų,

Baisusis miestelio stribas

Nutemps į turgavietę ir nuogus paties 

Ant glotnių akmenų, saugos, spardys 

Iš po nakties atsirandančias puokštes…

***

O jaunutė pražilus per valandą ryšininkė

Pamirkys savo baltąją skarą 

Kraujo klane miško pievoje 

/Kaimas lig šiolei prisimena:

Daug metų paskui ten suželdavo

Ryškiai žalia, daug sodresnė žolė…/

– Ir išsaugos skarelę per sibirus, tremtį ir „sąstingį” –

Ir kai mirs netekėjus,

Keisto ilgesio kupinu veidu senutė, –

Prašys, kad parudusią skiautę įdėtų į ranką

Drauge su iš duonos nelaisvėj lipdytu rožančium…

***

       Ne per seniausiai, žinau, ir tas buvusis stribas

pasimirė,

       Ir miestelio giedotojos, buvusios tremtinės,

       Nėjo į šermenis –

       Nežinau, ar gerai tai, ar ne –

       Juk kartojam kasdien –

       „…Ir atleisk, kaip atleidžiame” –

       Nėjo betgi, nors mirštąs pasikvietė kunigą –

       Visgi, sako, turėjo ištarti viešai savo kaimui:

„Žudžiau” –

       Ir apie tą vielą už kojos…

       Ir nusilenkti sukruvintai žemei

       Į keturis šonus,

       Tai girios laukymei, bažnytkaimio rinkai,

       Ir tarti:

       „Atleiskit…”

Kely iš Leipalingio į Vilnių, 1997 04 18

XXX XXX XXX

A.D.

       Tamsus ir vienišas uoloj manasis būstas

                     /kitas tartų – urvas/:

       Pasieny gultas – atplaiša plokščia akmens,

       Kampe akmuo didesnis – stalas, sienoj įkirstas

žibintas,

       Ir nieks neapsilanko čia, ir nesuka iš kelio į

kalnuotus tyrus,

       Ir visko čia užtenka, ir netrūksta nieko man.

     Iš ryto atslenka vėsa, tada gaivu ir gera būna melstis,

     Vidudienis kaitra slogina, reikia tai ištvert, 

       išsaugot vandenį, per lietų sukauptąjį, ošusį

kadais,

     O sutemos šešėliais vėl suvysto skeldėjantį žemės

valktį;

     Pro durų angą saulę tekant rytuose

       ir besileidžiant vakaruos kasdien matau aš iš

aukštai.

     Tik kartą pasiklydusi baikšti užėjo pakeleivė –

     Atlaužiau duonos savo, atnešiau

       viršūnės įdubose susirinkusio vandens /kol

neišdžius…/

     Buvau dėkingas, kad nesiveržė jinai giliau, į mano

dvasios olą,

     Ir toji nedrąsa ir tyraširdžiams tepažįstama tyla

       prakalbino labiau už skambančius žodžius.

     Tartum kas gėlę spindinčią padėjęs būtų ant rūstaus

granito luito.

     Sušildė ryto maldą jos tauri šviesa,

       suvilgė sausrą lyg dienovidy iškritus dykumos

rasa.

     Gerai, kad nesmalsavo, kam aš kardą ant grindų,

       išaštrintą lig blizgesio, paguldęs

     Ir skydą kas, ant sienos kabantį, išraižė kirčių runų

raštija.

       …Žinojo, kad turės toliau keliauti,

       ir žinojau aš – turėsiu pasilikti.

     Tvirtai ir paprastai paspausiu atsisveikinimui ranką

       -tiesus ir išdidus labiau nei paprastai,

     Užgrūdintas karys valdovo savo žilagalvio

       nei judesiu, nei atdūsiu sugrįžt ar dar pabūti ne-

vadins. ..

     Tik vienišąjį būvį, olą, kardą, gulto uolą, sąmoningai

pasiskirtą –

     Nuo šiol ir už kažkur keliaujančios –

              žmogaus ar angelo –

     likimą prisiims…

Kaunas, 1997 05 15 – 07 20-21

XXX XXX XXX

I

Jau nežinau, kiek laiko

Sėdžiu tos dykynės, tos bekraštės pakrašty

Liūdnos širdies apsiaustu susisupęs.

Matau, kad paruošta:

   ir saulė kaip ugnis, 

   ir žemė svilina palietus lyg keptuvė, 

   ir traukias nuo kaitros šešėlis slėpusio mane 

   spygliuoto krūmo.

Jau reikia eiti.

Leistis per dykynę, kaip parašyta knygose,

Ir tavaruojančiom nuo karščio akimis

Žiūrėt į priekį…

O tačiau

Bejėgiškai dar rymau

Tarp šukių žeidžiančių suskaldytos uolos

Pakraštyje sopulingųjų tyrų…

Tos nuolaužos kažką man primena.

II

Daug daug dienų

Ant jūros kranto, blausiaspalvių vandenų,

Po rūškanu dabar dangum,

Paunksmėje korėtų nuo senatvės medžių

Žvelgiu į valtį, ritmiškai siūbuojamą bangų.

Jau metas:

   gelstelėję lapai

   krenta į užutekį ir nyra palengva

   šalia baltų vandens lelijų spindinčių karūnų

   į pamažėl tamsėjančias gelmes.

O, žmonės, metas: saulėlydis tartum lelijų ilgesys

Sparnu žuvėdros tolius švelniai liečia.

Turiu išplaukti? Kviečiamas esu

Į Nauja? Ir kažką čionai palikti?

Ak, kad žinočiau!..

Neatsako… Laukiu.

Ir plaka valties kilį nekantri vilnis.

III

… Turbūt sergu aš.

Nepagydoma liga

Visų Adomo ir Ievos vaikų 

Ir atskirai kiekvieno mūsų.

Ir joks žmogus vaistų

Nuo jos nežino ir negali duoti.

Vien tik Dievas – Meilės.

Kaunas, 1997 09 07

…Savo skausmą

Norėjau nuskandint 

Tėviškės ežere,

Šalia baltų rugpjūčio vasaros lelijų –

Neskęsta…

Bandžiau išdeginti jį

Dykumoj širdies 

Karštesnėje už begalę Sacharų.

Nesudegė.

Padėsiu jį

Prieš penkiomis 

Žaizdom 

Žioruojantį 

Kančios ir meilės 

Kryžiaus žaizdrą –

Žiūriu, ištirpo, susiliejo –

Lyg nebuvęs…

Kaunas, 1997 09 10-10 31

XXX XXX XXX

       … Tokių tyrų žmonių nedaug buvau sutikęs

       Ir vis lig galo aiškiai sau neatsakau:

       Kodėl jie kenčia daug daugiau negu dvilypiai,

       Neapsisprendusieji taip, kaip jie – vien Dangui 

tetarnaut?

Kaunas, 1997 10 22

XXX XXX XXX

…Kaip nuostabi eilėraščių knyga,

Kurią skaitai, skaitai – ir vis nepasibaigia –

Ar ją parašė Viešpaties ranka –

Ir amžinybė tik visai atskleis ją?

Kaip ežeras kalnų, kaip tyruos lelija,

Kaip snaigė, tobulai išausta iš kristalų –

Minčių gražių, išskaidrintų skausme,

Tyros širdies ir ryžto šventojo balzamas…

Kaunas, 1997 10 23

XXX XXX XXX

Kas yra kilniai mylimas

            laisvės, tyrumo ir grožio neleidžiančia meile, –

Tas nedegs ugnyje,

            audringiausioje jūroj nežus,

Kalnuose į tarpeklį bekrintantį

            švelniai pagaus ir nuleis paslaptingas nematomas

sparnas,

Ir kulka tą aplenks,

            o jei kardas – lengvai teįdurs.

Ar aš noriu taip mylimas būti?

            Turbūt, nes, nors pateptas Tavo šventybės balzamais,

Juk esu vis tas pats

            pagal Meilės paveikslą sukurtas žmogus,

Bet kur kas labiau trokštu

            pats šitaip mylėti – kad gelbstinčią galią

Mano širdžiai ir kančiai

            suteiktų Tavasis Dangus.

Birštonas-Kaunas, kelyje, 1999 08 04

XXX XXX XXX

…Mylėti Lietuvą – vaikystės girių ir šaltinių šalį,

Kurią mes artinom svajonėm ir veiksmu,

Kur nematyti angliškų reklamų

Ir negirdėti rusiškų keiksmų…

Kaunas-Kavarskas, 1999 12 09

XXX XXX XXX

Neišsipildė pažadas nakties!

Sudužo antkapis. Nušviskit, akys! 

Pražydo gėlės dykumoj širdies,

Jis prisikėlė! – kaip ir buvo sakęs!

Kaunas, 2002 m. Šv., Velykos

XXX XXX XXX

…Ir vėl keps jautį – liaudžiai pamalonint,

Kaip ir prieš tūkstantmetį, šimtmetį, metus.

Ir nusivylę, kaip vergai be pono,

(Prie rotušės) to jaučio kaulais susimuš…

O valdininkai žmonas keis – kaip rūbą,

Spauda gi – „demokratiškai” rašys 

Ir tautą linksmins, o prireikus liūdins –

Kaip iš šešėlio pinigai prašys…

Ak, nuoboda! Ak, duonos ir žaidimų!

„Išgelbėsiu – balsuokit už mane!”

O virš apsvaigusių nuo pykčio ir nuo vyno –

Neišgirsta pavasario žinia…

Kaunas, 2002 04 01-18

… O namuose, kurių jau nebėra,

Sugriautuose per sovietuos karą

Prieš Lietuvos sodybas ir girias, –

O, kas išreikš, kaip mums ten buvo gera!

Ten net ir kregždės skraidė tarp žmonių

Skliautų kristalo gilioje ramybėj,

O žaros vakaro už jievarų senų –

Kažkas tarp laiko ir tarp amžinybės!..

Kaunas, 2002 09 06 (susapnavau)

XXX XXX XXX

…Sapnavau, kad buvau pilyje, kur vaidenasi,

Kur į bokštus apleistus net dieną nedrįstama eit,

Kur tuščiuos kambariuos girdi žingsnių neregimų šlamesį,

juoką, verksmą nakty, žvangant ginklus – nors nieko tenai 

nematai.

Kiek drąsuolių jaunų, kryžiaus žygiuos užgrūdintų riterių

Ten užklydę nakvynės ir dingę visi be žinios;

O pilis ta stovėjo ant pamario skardžių granitinių,

Apsivijusių rožėm, su dūzgiančiom bitėm plyšiuos…

Ten sustojau, nes baigėsi kelias ties jūra,

Ir sulaukiau tamsos – nyko žaros iš menių langų,

Ir su dvyliktu laikrodžio dūžiu plačiai atsivėrusios durys

Netikėtai suvilnijo balto stebuklo vaizdu;

Ji stovėjo, visa nuausta iš mėnulio,

Iš lelijų žiedų ir iš kūdikių dvasios šviesos,

Ir šimtai paslapčių, ir atsakymų širdžiai klajūno

Tų akių gilumoj, nepažįstančioj žemės grasos…

…Ji jau tiesė gėles, keisto kvapo ir spindesio,

Kai tariau: „Tu žinai, kad tesi atspindys

Žmogų genančio, šaukiančio amžino ilgesio”, –

Ji pranyko išsyk, ir tuoj pat užgiedojo gaidys…

O iš ryto ėjau aš per kaimą prabudusį –

Ir sodiečiai iš savo pavarčių žiūrėjo keistai,

Kol viena mergina – veidu tarsi nuliūdusiu –

Tarė: „Tu juk pirmasis, kuris iš pilies sugrįžai”.

Kaunas, 2003 04 21-22, 06 09, 08 01

XXX XXX XXX

Pilkas dangus.

Balti stogai.

Juodi medžiai.

Dūsta širdis nuo pavasario ilgesio.

Korumpuoti teismai.

Besiriejantis seimas.

Šoumenas prezidentas.

Bet laisvi Lietuvos vis dar ilgisi…

Kaunas, 2004 01 10

Pilkas lietus

Lietvamzdžiais dieną ir naktį.

Klausytum, klausytum, klausytum…

2004 07 04

Liepžiedžių auksas

Ant žalio lapų aksomo 

Spindi skaistus, pirmapradis…

2004 07 07

Švelnios, ramios ir tylios būtybės –

Iš kur jūs ateinat į sužeistą sapną,

Į varganą žemės kelionę?

Kaunas, 2004 07 07

Po pietų žvaigždėmis

Po pietų žvaigždėmis

Apelsinai – auksiniai mėnuliai 

Ant šakų, o į jūrą balti 

Įsibridę kalnynų liežuviai 

Tartum kirčių, griovų išskirti,

–    O tuščia, išsiilgus širdie!

Po pietų žvaigždėmis

Siauras kelias tarp skardžių ir jūros, 

Žydruma tarp uolų 

Kaip drakono dantų,

Iš bedugnių svaigių

Jūros amžinas žaismas užbūrė –

Žaluma kalnų slėnių,

Ak, ir gausmas bažnyčių varpų! –

–    O, nesoti klajūno širdie! –

Po pietų žvaigždėmis

Siauros gatvės, tvirtovės – Ragusa*

Arkos, pilys ir laiptai,

Kurie į pajūrį nuves

Ir banga po bangos,

Mėnesienoj alsioj atsidusus,

Lyg kriauklelėm šnabždės,

Lyg teirausis tavęs:

– O, žmogau, o, neradus širdie!

Dubrovnik, 2004 05 15 – Kaunas, 2004 07 31

* Ragusa – romėnų įkurto Adrijos pajūrio miesto

vardas; dabar Dubrovnikas Kroatijoje, Dalmatijos srityje.

XXX

Jazminų kvapas, balti žiedai –

Tai tik atšvaitas blausus

Tavo švelnumo, liūdna siela

2004 08 04

XXX

Nemoku vairuoti mašinos,

Nemėgstu skraidyti lėktuvais,

Nesugebu kraut kapitalo,

Neturiu doktorato nė namo,

Nesergu sportu, karjera ir technika.

… O kam gi berūpi grožėtis

Svajonėmis, toliais ir jūromis ?

Todėl tik vaikams tebesu įdomus.

Ir vaikiškoms sieloms –O tokių nedaug.

Kaunas, 2004 08 12

XXX XXX XXX

Ačiū Tau, Viešpatie,

Už švelnų šilumos dvelksmą

Vėlyvo rudens ankstų rytą,

Dar tebedegant gatvės žibintams

Kaunas, 2004 10 24

XXX XXX XXX

Ryškiai geltonas lapas

Lietaus priplaktas 

Ant glotnaus akmens

                             iš Senamiesčio grindinio, –

                             gyvybės mirksnio atspaudas;

                             tūkstantmečių praeinamybė…

Kaunas, 2004 10 24

XXX XXX XXX

Vaiskiame rudens ryto danguje

Belapių medžių tinkluos mėnulis, –

Dylantis, kaip širdis, kamuojama ilgesio…

Kaunas, 2004 11 02

XXX XXX XXX

Ar esate matę

Padūmavusį kalnų ežerą,

Kur net šviesiausią dieną

Atsispindi neregimos dangaus žvaigždės?

– Aš mačiau, aš mačiau!

Tai didelės, tylos sklidinos

Lietuvos girių stirnos akys!

Kaunas, 2004 11 06

XXX XXX XXX

Širdie, tu primeni kalėdinę eglutę:

Ją išpuošiau brangiausiom dovanom,

O iš kviestųjų mylimų svečių

               nė vienas neatėjo.

Žali spygliai po švenčių nubyrėjo,

Ant medžio griaučių blizgantys žaislai,

Kaip tuščios viltys, kaip beprasmiai ilgesiai,

Telaukiantys šiukšliavežio šlavėjo…

O gal… o gal tą naktį lankės angelai

Tuščiuos namuos ir eglute gėrėjos…

Kaunas, 2005 01 06

XXX XXX XXX

Skaudžiausiai žeidžia

Širdies duženos –

O, mirusi draugyste, ledo erškėtrože!

Kaunas, 2005 02 04

XXX XXX XXX

Šiandien palaidojau širdį – be iškilmių,

Niekas nė nepastebėjo.

Net keista – dirbu, kalbuosi, toliau gyvenu, –

Tai gal ir apsimokėjo?

Geidavo, jaudinos, klausė „ko dėlei?” –

O dabar krūtinėj – ramybė…

Sausa, vėsu, kaip tuščiam mauzoliejuj.

Plokštės. Antkapis. Amžinybė.

Tik sustojus vingiuojančio kelio pradžioj

Kalnuose ar ant jūros kranto,

Ar išvydus Gralį lelijos taurėj gražioj –

Vis dar sutuksi. Vis neatpranta…

Kaunas, 2005 02 04

XXX XXX XXX

…Senoj pily, prigludusioj ant skardžio

Tarp jūros mėlynos ir tarp baltų kalnų, 

Apniktas sielvarto kaip tolumos bevardžio, 

Ilgėdamasis užmirštų gražių sapnų…

…Senoj pily, baltų uolų pakriaušy

Didžiulės salės prieblandoj melsvoj 

Prieš židinį sėdėjau ir klausiausi,

Kaip plazda liepsnos ir kažkas tyloj…

…Senoj pily ant marmuro palangės,

Aptrauktos rožių ir gebenių vėriniais, 

Rymojau ir spėliojau, ką ten bangos 

Į krantą varo mostais amžinais…

…Tai suspindėdavo po putomis ažūras

Svajonių kosmoso, bet temdavo tuojau, 

Žvelgiau, žiūrėjau, kol tarytum žuvį 

Į krantą išmestą aš savo širdį pažinau…

Palikimas

Esu aš paveldėjęs seną karalystę:

Raktus, karūną, kalaviją ir žemes.

Valdau ją vienas, kiek menu, nuo pat vaikystės,

Mylėdamas jos akmenis, jos ąžuolus, žoles,

Sapnuodamas jos debesis, akiračius kalvotus,

Jos slėpiningą tylą girių tankmėse;

Tarp gotikinių bokštų kadugių spygliuotų

Kažko neįminto atsiminimų miglose

Klajodamas vis ieškau; nuojauta kankina,

Kad ši šalis – tik vartai į plačias erdves,

Kad šis upelis nuveda į vandenyną,

O atrakintos durys – į visų daiktų esmes, –

Bet už vaivorykštės ir vėl – tik kalvų išlinkiai vingiuoti,

Akmuo kerpėtas vėl neatveria į Paslaptį angos,

O gimininga siela – jai norėjau savo Karalystę dovanoti –

Atsako kaip akla: – Kiek iš laukinės dykvietės naudos?..

Kaunas, 2005 04 16

XXX XXX XXX

Kovo danguj

Sukasi snaigių plaštakės –

Atsiųsk bent vieną

Į sielą apleistą, Viešpatie…

Kaunas, 2005 03 15

XXX XXX XXX

Joninių naktį

Šviesi žvaigždė

Kaip vandens lelija ežere atsispindi

– Tai tavo širdis, tai tavo širdis!

2005 06 25

XXX XXX XXX

Rudens šalčio išgrynintam ore –

Drėgnas nukritusių lapų kvepėjimas

Kažkas iš vaikystės bažnytkaimio tolimo

Laiko kvapas… Amžinybės kvapas…

Kaunas, 2005 10 22

XXX XXX XXX

… Kaip gėlę

Prispaustą prie krūtinės

Laikysiu dvasinės bendrystės dovaną…

Kaunas, 2006 02 16

XXX XXX XXX

…Iš tyro ir gražaus vaikystės sapno,

Iš vienkiemio ant kalno atokaus

Atneščiau tau gėlės stebuklą kvapnų,

Tik angą… langą… įėjimą pamiršau…

Kaunas, 2006 04 12 vakare

XXX XXX XXX

…Nejaugi visada, nejaugi visada

Žmonės rinksis įtaką, galią ir pinigą,

O ne tylų saulėlydį nuo aukšto kalno, virš ežero?

Ne žydinčią gėlę, ne pievų kvepėjimo dovaną?

Ilgiausiai gyja (draugų) išdavystės žaizdos…

Kaunas-Vištytis, 2005 07 05-09

Už Šiluvos koplyčios –

Aukštyn trykštančio balto šaltinio –

Sustojęs žydras dangus, laikas ir debesys…

…O ilgesy, bepraeinančios vasaros šypsena!

Šiluva, 2005 0913

XXX XXX XXX

Pro ankstyvo rudens 

Nakties debesis šaltus 

Spindi mėnuo veidu bejausmiu.

…Nejaugi draugų neturiu,

Tik tave, senas, plikas mėnuli?..

Kaunas, 2005 0918

XXX XXX XXX

     Karūnuotas žaltys ežere

Dugno smėlyje – pamestas žiedas 

Maža mergaitė vaikystės sodų platybėse –

Gražios paslaptys aplinkui mus, bet jų raktas Anapus…

Subartonys-Leipalingis-Perloja-Kaunas, 2005 09 26 -10 01

Ryto rūke

Pirėnų viršūnė nežinoma

Su kylančia saule bučiuojasi.

Bet kalnų papėdė tamsi – kaip skaudus praradimas…

Pirėnai, Gavarnie-Kaunas, 2005 08 29 – 2005 10 31

XXX XXX XXX

Rudens peizažuose, gatvėse, aikštėse

Vyrauja auksas ir kraujas.

Nedaug žalios vilties spalvos.

…Kaip, beje, ir pasauly.

Kaunas, 2005 1015

XXX XXX XXX

…Paprasti tavo sielos namai

O taip gera po giedru jų stogu 

Baltą gėlę atsargiai laikai 

Prie krūtinės – kaip sužeistą žmogų

Mintimis širmą žirgą aš tau

Vidur girių žalių dovanojau 

Kaip valdovai – už vėją lakiau 

Slėnius, gojus, laukymes apjojom

O taip pat grakštų laivą, bures

Bangos žaisdamos tau atliūliavo 

Kad šitos karalystės marias Ir salynus atrastum kaip savo

Kai nuvargus kelionės gale

Ant akmens prie upelio prisėdus 

Gaivinai kojas vėsia srove 

Jai tariau: Plauni angelo pėdas…

XXX XXX XXX

L.R.

Princesė buvo mano namuose.

Ore lelijos dvelksmas tebetvyro.

Čia jos maža pėda Pelenės kurpaite

Vos vos dulkėtą būsto aslą mynė,

O balsas, kaip upelis tėviškės lauke,

Drovus ir šlamantis, – kaip srūvanti iš tyko

Lapijos ąžuolų senovinė šneka,

Į sienas įsigėręs pasiliko;

Čia apie buitį ji be galo paprastai

Tarnaujančių karalių man kalbėjo 

Ir būsto prieblandoj ant kaklo jos keistai 

Kristalas žalias vėriny žibėjo,

Čia jos švelni ir nedrąsi ranka

Pravėrė langines – dar supasi ant vyrių…

Princesė buvo mano namuose.

Ir liko kaip šviesa širdies prisiminimų…

Kaunas, 2006 03 03-05

XXX XXX XXX

…Nėra pavasario. Nėra širdies.

Nėra šviesos manajam horizonte.

Tik tamsios eglės ošia iš nakties.

Tik kapsi valandos – lietaus lašai – į skliautą.

Nėra pavasario. Nėra vilties.

Sapne mačiau lankas gražių gėlių,

Bet piktas balsas ištarė: „Nuodingos…”

Einu senu, jau užmirštu keliu –

Į laimę? Kančią? Kas juo ėjo – dingo…

Nėra atsakymų iš tolių nebylių.

…O tu? Bent tu, nesutepta būtie…

Ar tas švytėjimas – iš elfų – aisčių kraujo,

Ar tai tik lūžtantis per tuštumą širdies

Manasis ilgesys taip niauriai išdykauja?

Ir kuria viziją idealios žvaigždės,

Kuri virš pelkių chaoso kaip kelrodė tarnauja

(Nenauja, cinikai pašieps, – ak, kaip nenauja…)

Kaunas, 2006 03 21 – 04 11

XXX XXX XXX

…Tyrų akių šviesa, palaiminta jaunystės,

Bedvasio miesto dykumose sutikta,

Vardan tyliųjų įžadų, tos sielos riterystės –

Kaip lengva, kaip džiugu kentėti už tave!

…Žolė asfaltu užtroškinta, nukryžiuoti

Dangus ir medžiai vielomis ir kaminais…

Ateik, kukli sesuo, tau noriu atiduoti

Ne šį pasaulį – girią, jūrą su kalnais,

Kur dar neužtvenkė šaltinių beprasmybė,

Kur dar kalbies su krintančia žvaigžde…

…Ir vaikiška, romi, graži skaistybė

Konvalijomis švietė jos veide…

…Palaimink mus, pavasari, pasiuntiny nuo Dievo,

Nuvijęs tamsą, mirtį, nuojautas piktas,

Leisk, nieko sau netroškus ir neėmus,

Kaip kariui saugoti būties gėles slaptas

Kaunas-Ladakalnis-Kaunas, 2006 03 16 – 2006 07 25

XXX XXX XXX  

L.R.

…Paklausė ji, kaip rast mieste bažnyčią,

Kur Dievas garbinamas nuo žaros ligi aušros,

Kur durys atviros visus ateiti kviečia

Linksmus ir liūdinčius, ir draskomus raudos,

Suklupti norinčius prieš Spindesį ir Šlovę,

Be Meilės merdinčius kaip tyrai be vandens,

Nežinančius, ko kenčia ir ko nori,

Tikrumo ieškančius kaip mylimo Asmens…

…Jos klausantis, nušvito supratimas,

Ir, lyg išvydęs aiškiai, atsakiau:

– Žinau Šventovę kantriai piligrimei.

Ir už visas kitas ji bus arčiau…

Po arkomis jos krištolinio skliauto

Trejybės deganti gražioji paslaptis,

O iš tylos sidabro giesmės plaukia –

Tai Jūsų, Dievo kūdiki, širdis…

Kaunas, 2006 08 22, Šv. Marijos Karalienės šventė

XXX XXX XXX

…Žinai, man gyvybiškai reikia

Kažkuo gražiu patikėti,

Nors nuojauta žeidžia ir peikia:

Ir vėl teks kentėti, kentėti…

Ir vėl tais kalnų takeliais,

Ir vėl per žydinčius klonius,

O tolyje šviečia Vakarė

Kaip Grožis gale kelionės…

Kaunas, 2006 08 28

XXX XXX XXX

J.R.

…Mes po mirties nueisime abu,

Šviesos Būtybių aukštai valdžiai leidus,

Į kraštą tolimą tarp jūros ir kalnų

Ir šoksim, į žvaigždes atgręžę veidus…

Tai kranto gėlės, tai švelni banga

Vos vos lytės basas klajūnų kojas,

Atrodys reginčiam – pajūrio miglose

Du muzikalūs spinduliai sapnuojas

Ir nė vienoj minty, nė judesy,

Nė šypsenoj nebus netyro nieko, –

Mes skendėsim viens kito žavesy

Kaip mėnesiena, jūroj nusidriekus…

Ir šoksim vis, kalbėdami tyla,

Užburtą šokį, kurio šiapus nemokėjom,

Spindės rasa tavuose plaukuose…

…Ak, mes dar čia!.. Einą mirties alėjom…

XXX XXX XXX

…Per Suomių įlanką didžiulis mūsų laivas

Lengvai blaškydamas putojančias vilnis 

Į pietus brėžė nepatvarią kreivę 

Nakties dažų pilnais vandenimis

Už nugarų mums liko Suomenlinna^*

Ir Žiemos karo^** didvyrių kapai

Luomą*** ežerai, uolingos eglių girios,

Šviesiais plaukais, melsvom akim vaikai

…Už kairio borto markstės kranto šviesos,

Kitapus, vakaruos, juodavo kaip smala

Bežvaigždė jūra, rudeniop atvėsus,

Ir traukė denio salių šiluma

Ten griežė muzika ir sukos ramios poros,

Bet, supdamasis vienišo skraiste,

Iš naujo suvokiau: poeto sielos norai

Be atskambio tiek jūroj, tiek krante…

Helsinki-Tallin-Kaunas, 2006 09 23-24

* Suomenlinna / Sveaborg – keturių tiltais sujungtų

salų ir jose įrengtų tvirtovių kompleksas jūroje prie Helsinkio.

** Žiemos karas -1939-1940 m. šešis mėnesius

trukęs didvyriškas Suomijos pasipriešinimas sovietų

agresijai. Per šį karą Suomija patyrė milžiniškų žmonių

ir teritorinių nuostolių, bet apgynė savo nepriklausomybę.

*** Luoma – miškinga ir uolėta vietovė pietinėje Suomijoje.

…O Dieve, vėl dangus po sutemų, po vėtrų,

Po uraganų sukūrių juodų

Toks mėlynas – su spindesiu žuvėdrų,

Ir toks skaidrus – kaip širdys be kliaudų

Dar vis žiema, o jis jau neša viltį

Užmirštomis gyvybės spalvomis 

Pavasariniam atgimimui kiltį 

Jis ruošia, guodžia, telkia slapčiomis

Ir kas tik sužeista dvasia pakyla

Į tyrą skliautą iš žiemos valdų –

Atranda džiaugsmą kaip žvaigždynai gilų 

Gyvena vasara širdies vidur speigų…

Po nykumos, nelaisvės, priešo kėslų,

Po šalį slėgusių žemųjų debesų –

Ir vėl dangus – širdies kelionėj šėtra,

Ir toks erdvus, kaip meilė be ribų

Kaunas, 2007 01 20

XXX XXX XXX

…Ar mes stovėjome ant arkos akmeninio tilto,

Ir srautas iš kalnų grumėjo apačioj?

Fone peizažo tolių slėpiningo,

Lyg tai sapne, lyg tai tikrovėj šioj…

Kaunas, 2007 02 22

XXX XXX XXX

… Trys baltos tulpės, dovana likimo

Žinau, jos vėl ilgai žydės ir nenuvys 

Kaip kriauklėj krištolo užvertas atminimas 

Beribį ilgesį regėjusi širdis…

Kaunas, 2007 03 02 vakaras – 2007 03 03

XXX XXX XXX

…Kai giedrą vakarą įsižiebia langai

Tuščiam kieme, mieste, pavasarį ankstyvą,

Taip aiškiai supranti, kaip baisiai pavargai

Ir kaip toli nuo čia kitaip esi tu gyvas…

Tarp monstrais virstančių mašinų, rėkiančių spalvų,

Tarp išsigimusių namų, pabaisiškos kūrybos –

Aš čia nesu, aš čia negyvenu,

Kur meilė perkama kaip atmaina vaidybos…

Lavonų lyroms giriant viešnamių madas,

Esu tenai, ant tyro žalio skardžio,

Įtempęs žirgo, kantriai nešusio, vadžias,

Žvelgiu, kaip jūra niūrią uolą ardo…

Nors jau beveik žinau, kad neatplauks –

Kad veltui tas bėgimas ir laukimas –

Nei valtimi, nugludinta lietaus,

Nei vakaro rasa – širdies dvynė. Likimas…

Kaunas, 2007 03 29

XXX XXX XXX

          Nemunėlio žalioj vilny

      (sekimas – pagal populiarios dainos siužetą)

Nemunėlio žalioj vilny

Mūsų žemė gyva.

Nors mes mirsim jauni, jauni –

Bet atgims Lietuva.

Nusimetus piktas votis,

Nusiplovus akis,

Vėl pažvelgs į žalias girias,

Vėl pabus jos širdis.

O iš girių karių kapų,

Kur gulėsime mes,

Vėl šypsosis šimtai žiedų,

Vėl pavasarį švęs –

Nemunėlio žalioj vilny

Bus Tėvynė gyva.

Nors mes mirsim jauni, jauni –

Liks laisva Lietuva —

Kaunas, 2007 06 15 pavakary

XXX XXX XXX

…Padūmavusi pusė mėnulio

Virš Kauno senos sinagogos, 

Gatvės žibinto šviesa 

Pro klevo geltonus lapus,

Sulinkusio kunigo Merkio

Uždegtos žvakės 

Prie Studentų bažnyčios 

Ištrupėjusio pamato…

O, krintančios vakaro uždangos

nuovargi,

O, vos juntama nuojauta

tolimo grožio!..

XXX XXX XXX

Visos mano meilės buvo nelaimingos,

O galbūt laimingos – argi aš žinau?

Mano žvaigždės joms nebuvo reikalingos,

O išblėsę sapno pilys dar mažiau,

Joms visoms reikėjo praktiškų dalykų –

Ką apčiuopia rankos, nuperka grašiu.

Toj kelionės vietoj jos mane paliko,

Kur suprato gausią tik svajų gražių…

Visos mano meilės buvo nelaimingos,

O galbūt laimingos – Dieve, ar žinau?

Nes lig šiol man sapno gėlės reikalingos

Ir lig šiol širdyse aš pilis statau.

XXX XXX XXX

Mano širdis

Dega nežinioje 

Kaip erškėčių krūme 

Ir sudegt vis negali.

Nei dykuma, nei jūra

Užgesint neįstengia 

Jos ilgesio…

Kaunas, 2007 12 08 Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė

XXX XXX XXX

Kuo daugiau

Kalėdų ženklų,

Kuo jie ankstesni

Turgaus aikštėse,

Tuo mažiau Kalėdų…

Kaunas, 2007 12 08

XXX XXX XXX

…Po balčiausiuoju vyšnios žydėjimu

Žalioje žolėje aguonų dėmės raudonos –

Taip iš kraujo aukos prisikels laisvos sielos…

Kaunas, 2008 04 26

XXX XXX XXX

Su skaudančia širdim išeik į gūdžią girią,

Kai saulė leisis arba kai tekės,

Ir nepajusi, kaip žali skliautai nusvirę

Senu taku tave į aikštę atlydės

Ratu apstotą augalotųjų kolonų,

Išklotą kilimu klampiųjų samanų,

Išpintą auksu lauko anemonų

Ir sapno prarasto skaidriu atminimu

Čia vienąkart rasotą, tylią naktį

Tu vienas klaidžiojai takais ir be takų,

O sieloje, bebaigiančioj apakti,

Klaidžiau dar buvo ir tamsiau negu

Po kojom, bet kai prorėtmę tą pačią,

Praskleidęs debesis, sidabrino mėnuo, 

Išvydai šokančią rate būtybę gražią –

Jos ritmo klausė oras ir vanduo,

Ji grakščiai skriejo, žvelgdama į viršų,

Ir stebint rodėsi, kad jungiasi joje

Mėnulio spinduliai, ir gelmės, ir paviršiai, 

Tankmių garsai ir žolės rasoje

Savęs pilna atrodė ir laiminga,

Bet pamaldžiai ištikima kažkam,

Pro girios tankų šydą graudulingą

Manęs nematė ji, bet aiškiai šoko man…

Ir nuo to laiko nuolatinis svečias

Tapai laukymėje, užlietoj pilnaties.

Bet veltui klaidžioji: vien tuščios girios plečias,

Negrįš regėjimas, neapkabins širdies…

Kaunas, 2008 06 10-11

XXX XXX XXX

Pro baltą debesį, numirėliškai tyrą,

Pro vėjo blaškomas plikas rudens šakas

Mėnulis žvelgė į bežadę girią,

Tartum į širdį klausdamas kažkas

Eini namo, darbų užvėręs knygą,

Dar šiltą vakarą, bevirstantį naktim,

Eini į vienumą, įtempdamas kaip stygą

Minčių gijas, paženklintas lemtim

Pažįstamas kiekvienas tako vingis

Ir tu, drėgna žolė, ir tu, keista šaknie 

Dangaus fone spėlionių kontūrai sustingę 

…Grįžau namo, tačiau nesu namie…

Dar šiltas vakaras, bevirstantis į naktį,

Kaip knygą darbus užvertė, žodžius

O ilgesy! O seserie vienatve!

Ar tavo upės niekad neišdžius?!

Kaunas, 2008 11 10 vakaras – 2009 02 04

XXX XXX XXX

Esu beveik pamišęs nuo vienatvės,

Su kambario juokauju gėlėmis,

Herojus kalbinu iš knygų amžinatvės

Ir lieju sielvartą į tylą eilėmis

Kodėl aš nežuvau per paskutinę kovą,

Kai Mordoro^* kariaunas bloškėme žemyn?

Kai šypsnis elfės, juodbruvės valdovės,

Mus vedė mirti, bet nevirsti akmenim?

Kodėl sulaukiau tuščio, pilko, menko meto –

Kardai makštyse, dulkėse šarvai –

Vienminčių gretos, kaip kare, prareto –

Vien tik viešieji ryšiai ir pirkliai…

Nei burių jūroje, nei raito kvieslio gatvėj –

Keliauk kur nori, melskis arba rėk.

Esu kaip oro apsiaustas vienatvės,

Taigi, nors tu, gėlele, netylėk…

Kaunas, 2010 06 20, lietingas sekmadienis

* Mordoras – blogio imperija J. R. R. Tolkieno

(1892-1973) trilogijoje „Žiedų valdovas”

(„The Lord of the Rings”).

XXX XXX XXX

…Tik vargšai ir vaikai benori su manim bendrauti,

Ir atstumti, nemėgstami valdžių…

Širdis nuo antro žodžio ima nuobodžiauti,

Kai apie postus, daiktus, pinigus girdžiu.

Kaunas, 2010 10 12

XXX XXX XXX

Rugpjūčio naktį alsią,

Lietaus atvėsintą,

Po šaka kuplios liepos

Ryški žvaigždė spindi.

Kokį ženklą širdžiai siunti,

Šviesa tamsoje,

Tvinkčiojanti kaip skausmas?

Kaunas, 2010 08 08 naktis

XXX XXX XXX

…Tarsi inkliuzai marių gintare

Sustingę medžiai rudenio ore

Taip tuksi ieškanti atokvėpio dvasia

Tyla, ramybė, samanų vėsa

Ir vieniša, ir artima drauge:

Tankmė, laukymė, upė dauboje

Grakšti stirnaitė, virvantis žaltys,

Paukštukas, čirpsintis, kol apkabins naktis

Tarsi inkliuzas marių gintare

Rudens regėjime panirusi giria…

Merkinės giria, 2012 10 16

„Pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros“

(F. Dostojevskis)

Mergaitės ašara

Aš padėjau

Ant svarstyklių

Mažos Deimantės mažą ašarą –

Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –

Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.

Ir aš padėjau

Ant svarstyklių

Mažos mergaitės nevilties riksmą –

Ir seimo, teisdarių ir paragrafų užkalbėjimus –

Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.

Ir aš padėjau Ant svarstyklių

Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –

Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus

ir bronzas –

Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.

Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.

O kalbose, teismuose ir saliutuose –

Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.

Kaunas, 2012 08 17 (trys mėnesiai po valdžios smurto akto Garliavoje)

XXX XXX XXX

Iškėliau savo rankas į dangų

Kaip lelijas, Viešpatie,

Kaip dvi lelijas, Viešpatie.

Neleisk, kad mano širdies sodą

Sudrumstų grasūs žingsniai, Viešpatie,

Nemeilės žingsniai, Viešpatie.

Neduok, kad mano sielos paukštę

Užvertų juodas narvas, Viešpatie,

Tuštybės narvas, Viešpatie.

Apgink, kad mano kūno taurės

Negertų piktos lūpos, Viešpatie,

Netyros lūpos, Viešpatie.

Pripildyk mano būtį – gėlę

Rasos tyrumo, Viešpatie,

Dangaus gyvybės, Viešpatie.

Ryga, 2015 12 11 (skaitant Tomą Mertoną)

Turinys

Jau virš Vilniaus aušra

Autobiografija………………………………………7

Suveržtos rankos,……………………………………8

Revoliucija vyksta toliau…………………………….9

Šaltinis per dykumą…………………………………10

Mes – krikščionys…………………………………..11

Mes mylėjom Tave, Tėvyne…………………………….11

…Ta pavėsyje žydinti rožė………………………….12

Nusileisk takeliu į pašlaitę…………………………13

Laukiu. Pumpuras tuoj išsiskleis……………………..14

Nakties tolumoj žiburių vis daugėja…………………..15

Kaip protėvių kaulus………………………………..16

Ką reiškia žibintas ant kalno viršūnės?……………….17

Krauju aplašėjus kakta ir išblyškęs…………………..18

Šitas lapas, šitas žiedas……………………………19

Baltoji mano Motina…………………………………20

Už lango sužeistosios atminties………………………21

Šaltas kaip užmiršimas Buriatijos upių vanduo………….22

Jėzaus saulė nuo ryto ant mano tremties……………….23

Tas, Kuris tave lydi, yra vardu Meilė…………………24

Stebuklavietė………………………………………25

Ateina Lietuva, kurioj mes Kūčias švęsim………………26

… Sapnavau didžiulę jūrą…………………………..27

VienBroadCast Unitedis!……………………………………….28

Uolomis ropoja liaunas stiebas……………………….29

… Ta dykuma vadinama „Sirim”……………………….30

Lelijos žiedlapis ant purvino asfalto…………………31

Jau boluoja aušra… Sustabdykite tankus………………32

Man davėt rožę …………………………………….33

Paslaptingoji Rože, žydėjai………………………….35

… Nebežinau, ką aš labiau myliu…………………….36

… Ne už poaukšaus rašo poetas………………………37

1991 sausio tryliktoji………………………………38

Sunkus buvo tankas, kuris ant Tavęs užvažiavo………….39

Žalia žolė, kiek akys beužmato……………………….40

… Gausk, varpe……………………………………41

Knygas ir filmus mėgau iš mažens……………………..42

Yra taurė………………………………………….43

Sibiro upės………………………………………..44

Šv. Marijos litanija. Mergelė ištikimoji………………45

Šv. Marijos litanija. Motina nepalytėtoji……………..46

Vaikžudžiams……………………………………….47

Ilgiuosi amžinos jaunystės…………………………..48

Kur mačiau tą skaisčią pievą…………………………49

Paruzija…………………………………………..50

1992 10 25……………………………………….. 51

Ne, tauta mūs, tu ne bloga, tu tik nesi kitokia………..52

Kražių bažnyčios gynimas (1893-1993)………………….53

Dangaus juodybė – kaip recidyvisto sąžinė……………..54

Mano kelias užgriuvo aštriais akmenim…………………55

Cova da Iria (Apsireiškimas Fatimoje)…………………56

Aš pažinau nelaisvės karcerio šaltumą…………………57

Tik vieną mylimąją, tik tave turėjau………………….58

… Kai pavargsim nuo publikos ir nuo dirbtinio ryto……59

„Tiesa padarys jus laisvus”………………………….60

Mes pakelėm bures, vergvaldžiai kurias buvo surišę……..62

Garbinkim Viešpatį saulės tekėjimu……………………64

Palikit man laisvę………………………………….65

Ir sukilę vergai pasilieka vergais……………………67

———Priglusti prie Viešpaties…………………………68

Trakšteli Ostija tarp pirštų…………………………69

Ir nesakykit, ponai, nesakykit……………………….70

Aš regėjau šviesą…………………………………..71

… Buvo šansas – garbingai, kaip riteriams……………72

Šv. Tomas Moras…………………………………….73

Broli, kurs šiandien esi…………………………….74

Kalnų gėlė…………………………………………76

… O riterių laikai praėjo………………………….78

Maniau, jau Rusijoj neliko…………………………..79

Kas tas auglys? Ar laisvė?…………………………..80

Ant krūtinės su kūdikiu leidaisi skardžiais……………81

„Ne su kūnu, krauju mūs kova”………………………..82

Sidabrinės lelijos riteris

Ant kalnų – aidas…………………………………..85

Ko ieškau ir ko ilgiuosi, čionai nėra, tik atspindžius….86

Banditams indėnams atplukdėm kultūrą………………….87

Kaukazo, Amerikos, Baltijos senbuvės gentys……………88

Jauniems bendraminčiams……………………………..89

Antoine de Saint-Exupery. Mažasis princas……………..91

Kunigystė yra dykuma………………………………..92

Kaip legenda apie besiaukojantį………………………93

Mano sesuo iš Tenai, arba sapnas apie Dangų……………94

Ko man reikia, Dangau? Pakylėjimo…………………….96

Aš nežinau, ar gerai………………………………..97

Nebijokim niekšybės vadinti niekšybe………………….99

Nei turto, Viešpatie, nei didžio paveldo,…………….100

Klausyk, naivuoli, juk pasaulis visas taip gyvena……..102

… O kas man tas pasaulis………………………….103

… Išsiirti į tėviškės ežerą……………………….104

Neparašiau testamento………………………………105

… Siena su vartais ant kalno………………………106

… Ir vėl, išnirus iš istorijos…………………….108

Jau seniai mano valtis……………………………..109

… Pavargęs šiandien sugrįžau………………………112

… Viešpats lemia man vis tą patį…………………..114

Šiame pasaulyje nesijaučiu gerai,……………………115

… Po daugel metų…………………………………116

… Ant stalo alaviniam apvarvėjusiam laikikly dega žvakė. 117

… Būtų buvęs geras kaimo batsiuvys…………………118

… Miela Sesuo su žydru savo angelu…………………119

… Ak, teisingas mums tėvo skaitytųjų knygų pasaulis! ..120

Kaip ilgai jau…………………………………….122

1983……………………………………………..123

Senos dzūkės pasakojimas. 1947-ieji………………….125

Tamsus ir vienišas uoloj manasis būstas………………127

Jau nežinau, kiek laiko…………………………….129

… Savo skausmą…………………………………..131

… Tokių tyrų žmonių nedaug buvau sutikęs……………132

… Kaip nuostabi eilėraščių knyga…………………..133

Kas yra kilniai mylimas…………………………….134

… Mylėti Lietuvą – vaikystės girių ir šaltinių šalį….135

Neišsipildė pažadas nakties!………………………..136

… Ir vėl keps jautį – liaudžiai pamalonint………….137

… O namuose, kurių jau nebėra……………………..138

… Sapnavau, kad buvau pilyje, kur vaidenasi…………139

Pilkas dangus……………………………………..141

Pilkas lietus……………………………………..142

Liepžiedžių auksas…………………………………142

Švelnios, ramios ir tylios būtybės…………………..142

Po pietų žvaigždėmis……………………………….143

Jazminų kvapas, balti žiedai………………………..145

Nemoku vairuoti mašinos…………………………….146

Ačiū Tau, Viešpatie………………………………..146

Ryškiai geltonas lapas……………………………..147

Vaiskiame rudens ryto danguje……………………….147

Ar esate matę……………………………………..148

Širdie, tu primeni kalėdinę eglutę…………………..148

Skaudžiausiai žeidžia………………………………149

Šiandien palaidojau širdį – be iškilmių………………149

… Senoj pily, prigludusioj ant skardžio…………….150

Esu aš paveldėjęs seną karalystę…………………….151

Kovo danguj……………………………………….152

Joninių naktį……………………………………..152

Rudens šalčio išgrynintam ore……………………….153

… Kaip gėlę……………………………………..153

… Iš tyro ir gražaus vaikystės sapno……………….154

… Nejaugi visada, nejaugi visada…………………..154

Už Šiluvos koplyčios……………………………….155

Pro ankstyvo rudens………………………………..155

Karūnuotas žaltys ežere…………………………….156

Ryto rūke…………………………………………156

Rudens peizažuose, gatvėse, aikštėse…………………157

… Paprasti tavo sielos namai………………………158

Princesė buvo mano namuose………………………….159

… Nėra pavasario. Nėra širdies…………………….160

… Tyrų akių šviesa, palaiminta jaunystės……………161

… Paklausė ji, kaip rast mieste bažnyčią,…………..162

… Žinai, man gyvybiškai reikia…………………….163

… Mes po mirties nueisime abu……………………..164

… Per Suomių įlanką didžiulis mūsų laivas…………..165

… O Dieve, vėl dangus po sutemų, po vėtrų…………..167

… Ar mes stovėjome ant arkos akmeninio tilto………..168

… Trys baltos tulpės, dovana likimo………………..168

… Kai giedrą vakarą įsižiebia langai……………….169

Nemunėlio žalioj vilny……………………………..170

… Padūmavusi pusė mėnulio…………………………171

Visos mano meilės buvo nelaimingos…………………..172

Mano širdis……………………………………….173

Kuo daugiau……………………………………….174

… Po balčiausiuoju vyšnios žydėjimu………………..175

Su skaudančia širdim išeik į gūdžią girią…………….176

Pro baltą debesį, numirėliškai tyrą………………….178

Esu beveik pamišęs nuo vienatvės…………………….179

… Tik vargšai ir vaikai benori su manim bendrauti……180

Rugpjūčio naktį alsią………………………………180

… Tarsi inkliuzai marių gintare……………………181

Mergaitės ašara……………………………………182

Iškėliau savo rankas į dangų………………………..183

Dangus ir dykuma

Robertas Grigas

Redaktorius Robertas Keturakis

Tekstą rinko ir korektūrą skaitė Simona Grušaitė 

Viršelio dailininkas ir maketuotojas Regimantas Žilys

2018 03 30. Tiražas 300 egz.

Leidykla ,Naujasis lankas“

Spausdino ,Morkūnas ir Ko“ Draugystės g. 17, LT-51229 Kaunas